Prigludęs kitelis ligi sagos,
Krakmolyta apykaklė, tvarkinga, -
Gaiduką savo ginklo apsaugos
Glosto bekraujai pirštai karininko.

Jau laikas! Tik kas gali atsakyt,
Ar tas? Ar tikras? Kas jį susumuos -
Akimirką, atstumą, gestą judesy -
Nuo dėklo ligi gyslos smilkiniuos?

Švarutis smilkinys, nuskustas smakras
Vienas plaukelis likęs taikiny:
Iš tūtos šypsosi Mirtis patrakus,
Pasitelkta šią misiją atlikt.

Pakilo antakis ir matėsi šalia,
Po juo, pro jį jau braunas klanas kraujo, -
Tuoj prasiliesiančio, tik gyslose galia
Pulsuot ir priešintis vis nepaliauja..

Ir nusitaikius palei ausį slyst,
Drąsiai praeiti momeniu ir dingti, -
Užsižiopsojo sutelkta Mirtis
Į išsišovusį melsvutį tvinksnį.

Tik stabtelėjo ir į tūtos vidų
Vėl atgulė... nes pirmą kartą iš arti
Gyvenimą nekenčiamą išvydus, -
Jo prigimtiniam geismui pralošė Mirtis.