Prigludęs kitelis ligi sagos, Krakmolyta apykaklė, tvarkinga, - Gaiduką savo ginklo apsaugos Glosto bekraujai pirštai karininko. Jau laikas! Tik kas gali atsakyt, Ar tas? Ar tikras? Kas jį susumuos - Akimirką, atstumą, gestą judesy - Nuo dėklo ligi gyslos smilkiniuos? Švarutis smilkinys, nuskustas smakras Vienas plaukelis likęs taikiny: Iš tūtos šypsosi Mirtis patrakus, Pasitelkta šią misiją atlikt. Pakilo antakis ir matėsi šalia, Po juo, pro jį jau braunas klanas kraujo, - Tuoj prasiliesiančio, tik gyslose galia Pulsuot ir priešintis vis nepaliauja.. Ir nusitaikius palei ausį slyst, Drąsiai praeiti momeniu ir dingti, - Užsižiopsojo sutelkta Mirtis Į išsišovusį melsvutį tvinksnį. Tik stabtelėjo ir į tūtos vidų Vėl atgulė... nes pirmą kartą iš arti Gyvenimą nekenčiamą išvydus, - Jo prigimtiniam geismui pralošė Mirtis.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2007