Ligoninių durys, Taikių prefektūrų Atvertos, bet ligi ribos, - Kurią žino tiksliai Prancūzijos kipšai - Nors moka ir jie pakvailiot! O! Intuicijos galia, - Kas ir dėl ko čia vyksta, - Paryžiaus gatvėmis mane Vedžiojo tikras kipšas. Ir gundė vis: “Paleisk stygas Ir gerklų, ir gitaros...“ Tąsė po rusų kavines, Kur vengrai ir bulgarai... Nors aš geidžiau miškų gaivos, Vandens, gėlių pražydusių... Nemėgo kipšas tas gamtos, - Mat buvo iš Paryžiaus jis! O mes, kaip ką tik išleisti Vaikėzai iš kalėjimo, - Vis gėrėm paeiliui. Laisvi Mes verkėm ir blaivėjome... Mano draugelis - genialus Beprotis ir plevėsa, Raguotas kipšas jam paklus Blaiviam, o kai atvėsta - Po dušu, po vandens srove - Kai pagyras nuplauna, Sukyla vėl ruso dvasia - Broliuojamės iš naujo! Jis meistras, jis visų menų Kūrėjas, mano draugas, Prie Dievo duotų dovanų - Dvi magaryčių saujos, - Toks kietas gavos lydinys, - Kaip iš betono drėbtas, - Tik atsargus, nes apie jį Tumulas priešų driekias... Išgerti! Priesaika šventa Užvaldė kraujo brolius, - Ugningas skėlėme kalbas Kaltiesiems ir teisuoliams. Nutruko juosta... ir tada Nieks mūsų nebelaikė, - - Padėkit! - verkė gydykla Ir prefektūros taikios. Mes lindom kipšui į nasrus, Granatomis po tankais, - Mes ašarojom, ant grindų, Akyse drumstės frankai, - Čigonai - liūdesiu - į mus, Dainom - į gerkles kibo, - Vis apie šalį ir namus Virpėjo smuiko stygos. Jau lindo pro ausis gėla Tos bjaurasties idilė, - Bet smuikas grūdo ją atgal, Suradęs sieloj skylę, - Nukabinėti auskarais Armėnai - ikruos maudės, O mano draugas atvirai Iš pistoleto šaudė. Išpampo gyslos, gumulais Pulsavo kraujas tirštas, - O čia ir vėl, - kad jį galai! Viepės prancūzų kipšas, - Gyvenimas - žiauri drama, - Žandarai - kažkoks niekis, - Dalino draugas kupiūras Ir pasirašė čekį... Ligoninių durys, Taikių prefektūrų Atvertos, bet ligi ribos, Kurią žino tiksliai Prancūzų kipšai, - Nors moka ir jie pakvailiot...
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2008