Ligoninių durys,
Taikių prefektūrų
Atvertos, bet ligi ribos, -
Kurią žino tiksliai
Prancūzijos kipšai -
Nors moka ir jie pakvailiot!

O! Intuicijos galia, -
Kas ir dėl ko čia vyksta, -
Paryžiaus gatvėmis mane
Vedžiojo tikras kipšas.

Ir gundė vis: “Paleisk stygas
Ir gerklų, ir gitaros...“
Tąsė po rusų kavines,
Kur vengrai ir bulgarai...

Nors aš geidžiau miškų gaivos,
Vandens, gėlių pražydusių...
Nemėgo kipšas tas gamtos, -
Mat buvo iš Paryžiaus jis!

O mes, kaip ką tik išleisti
Vaikėzai iš kalėjimo, -
Vis gėrėm paeiliui. Laisvi
Mes verkėm ir blaivėjome...

Mano draugelis - genialus
Beprotis ir plevėsa,
Raguotas kipšas jam paklus
Blaiviam, o kai atvėsta -

Po dušu, po vandens srove -
Kai pagyras nuplauna,
Sukyla vėl ruso dvasia -
Broliuojamės iš naujo!

Jis meistras, jis visų menų
Kūrėjas, mano draugas,
Prie Dievo duotų dovanų -
Dvi magaryčių saujos, -

Toks kietas gavos lydinys, -
Kaip iš betono drėbtas, -
Tik atsargus, nes apie jį
Tumulas priešų driekias...

Išgerti! Priesaika šventa
Užvaldė kraujo brolius, -
Ugningas skėlėme kalbas
Kaltiesiems ir teisuoliams.

Nutruko juosta... ir tada
Nieks mūsų nebelaikė, -
- Padėkit! - verkė gydykla
Ir prefektūros taikios.

Mes lindom kipšui į nasrus,
Granatomis po tankais, -
Mes ašarojom, ant grindų,
Akyse drumstės frankai, -

Čigonai - liūdesiu - į mus,
Dainom - į gerkles kibo, -
Vis apie šalį ir namus
Virpėjo smuiko stygos.

Jau lindo pro ausis gėla
Tos bjaurasties idilė, -
Bet smuikas grūdo ją atgal,
Suradęs sieloj skylę, -

Nukabinėti auskarais
Armėnai - ikruos maudės,
O mano draugas atvirai
Iš pistoleto šaudė.

Išpampo gyslos, gumulais
Pulsavo kraujas tirštas, -
O čia ir vėl, - kad jį galai!
Viepės prancūzų kipšas, -

Gyvenimas - žiauri drama, -
Žandarai - kažkoks niekis, -
Dalino draugas kupiūras
Ir pasirašė čekį...

Ligoninių durys,
Taikių prefektūrų
Atvertos, bet ligi ribos,
Kurią žino tiksliai
Prancūzų kipšai, -
Nors moka ir jie pakvailiot...