Išmokau gamą puikiai aš, dėlto
Mane kankina klausimas kodėl gi?
Kodėl gama prasideda nuo “do”?
Ir baigiasi garsu “do” - vėl gi?

Šoka gaidos savam dėsny, -
Laukia do rė mi fa sol la si... -
Kol jas penklinėj išdėsto
Kažkieno ranka drąsi.

Muzikali klausa vaikų, - dėl “rė”,
Su jais aš ginčytis nerizikuoju, -
Tokia žaisminga jos vieta - vertė -
Takte - “rė” - aštuntinė ir sveikoji!

Tik nelygybė paslėpta ir čia,
Tonacijose rafinuotai skamba, -
Ir “mi” žema pakyla nejučia
Net pustoniu, sakyčiau, pagal rangą?

Šoka gaidos savam dėsny, -
Laukia do rė mi fa sol la si... -
Kol jas penklinėj išdėsto
Kažkieno ranka drąsi.

Strofą pasiveja nauja strofa, -
Garma didingai, nesinori grįžti
Į tą silpniau skambėjusią už “fa’,
Už aukštą “fa”, į diezą slystančią.

Štai įsispraudžia bemolis ir tuoj
Kita tonacija kutena ausį...
Taip įtakinga tikrintoja “sol”
Save išduoda pustoniu neklausus.

Šoka gaidos savam dėsny, -
Laukia do rė mi fa sol la si... -
Kol jas penklinėj išdėsto
Kažkieno ranka drąsi.

Pavargus kompozitoriaus galia -
Kerta tyliausią muzikinę ėją, -
Aksominis balsiukas natos “la”
Prie diezo šokteli ir pasmailėja..

O pabaigai - Bethoveno klausyk,
Tai jis pasiglemžė aukščiausią kirtį, -
Taip žvalgos aukštesnioji nata “si’
Į paliktas kažkur... per gamos ilgį.

Šoka gaidos savam dėsny, -
Laukia do rė mi fa sol la si... -
Kol jas penklinėj išdėsto
Kažkieno ranka drąsi.

Bergždžia spėlioti, kur gaidos vertė, -
Yra natų vadovų, yra sekretorių:
Bet gedulingas maršas suskambės
Puikiausiai - si-bemol minore.

Be keliančių banguojančių jausmuos,
Dar būna gaidos - parazitai:
Išmėtys jas, sugros ar sudainuos
Mūzos dievaitis - kompozitorius!?

Šoka gaidos savam dėsny, -
Laukia do rė mi fa sol la si... -
Kol jas penklinėj išdėsto
Kažkieno ranka drąsi.