Aš šuoliuoju. Mano šuolis - kitas,
Per balas, per akmenis, rasas.
Vis kitoniškai, nei užsakyta, -
Sava eigastim šuoliuoju aš.

O išjodinėtojas - jau čia, -
Spaudžia strėnas, širdyje - trošku.
Sutinku aš kaimenėj - risčia,
Ir nepažabotas - sutinku.

Jeigu peilis dėkle, nebijoki -
Neįsmeigs, - kaip adata - nedurs!
Aš nepavojingas - pažabotas
Kai žaboklės plėšia man nasrus.

Kraujo nuospaudomis - nugara, -
Šonais trukčioju prie vandenų.
Santarvė ir kaimenėj gera, -
Jei nepažabotas - gyvenu!

Šiandien man lenktynės - kliūtys, šuoliai,
Žmonės - už Ristūną, už mane!
Aš jų favoritas ir šaunuolis,
Ne žokėjus, krenkščiantis balne.

Jis pentinais braukia per griaučius...
Klykia pirmos eilės, - jiems smagu, -
Aš - pajodinėti, pamažu, -
Kaimenėj, be balno - sutinku.

Nenustygsta šuolininkai starte,
Slopsta jų pagieža viens kitam...
Pasiutimas - jų aliūrai ir azartas
Drėbia į šalis putas ir man.

Mano meistras įsiūbavo tribūnas, -
Iš tiesų jojikas jis puikus,
Ach, kaip kaimenėj bėgiočiau aš,
Tik nepažabotas - sutinku.

Ne! Kalnų auksinių, - nenuskinsim, -
Neskubėsiu finišą pasiekt:
Muštrą, pentinus aš jam priminsiu, -
Šuolyje paliksiu jį ir tiek!

Gongas! Mano meistras - aukštumoj!
Pergalė per kerštą išlupta!
Ach, greičiau į kaimenę, namo
Pasimėgaučiau kerštu tada.

O dabar - aš pataikauju priešui? -
Sutinku būt daiktu, kaip drįstu?
Jis per auką pergalę išplėšia -
Padedu, nors stojuosi piestu!

Kas belieka man daryti, ką?
Jį išmest iš balno ir be jo
Grįžt į kaimenę tuščia eiga, -
Be žokėjaus su žaboklėmis parjot?

Pareinu, jis velkasi prie šono,
Per balas, per akmenis, rasas,
Savo eigasties meną - kitonišką, -
Išdaviau dėl Pergalės ir aš!