Švelnioji Tiesa išsipusčius klajojo tarp vargšų, Guodė benamius, našlaičius švari jos suknia, Bet paviliojo ją Melas grubus vieną kartą, Sako: - Palik vienai nakčiai..., nakvok pas mane? Ir patiklioji Tiesa kuo ramiausia užsnūdo, Seilė nutyso pagalve nuo sapno saldaus, - Melas gudrus ją nuklojo ir nuplėšė rūbą, Ir įsisiurbęs į Tiesą, skubėjo savim pasidžiaugt. Taip ypatingo joje nesuradęs nei gramo Viepės, stebėjos iš kur ta Tiesos paslaptis? Ją nuogutėlę klasta išviliojęs iš namo, Vylėsi Melas kažkam būt Tiesa ir patikt. Tad iš kasų plėšė kaspinus Tiesai ir draskė, Rūbą dar kartą matavos vogčia, akimis, - Pinigus, laikrodį ir dokumentus išdrabstęs, Dar nusikeikė, apspjovė ir spruko suvis. Ogi Tiesa tik ryte apgavystę suuodus - Apčiupinėjo save ir stebėjosi, kaip? Kaip šitaip greit spėjo ją ištepliot Melo suodžiais Ir vietoj rūbų aptemti juo kūną - juodai! Juokės Tiesa, kai į ją lėkė akmenys skaudūs, “Tai netiesa! Melas rūbuose mano, - rimtai!” Net gi gamtos nuskriausti invalidai - ją skriaudė, Laidė žodžius, nepabūgę, kad Dievas nuteis. Keikė jie Tiesą, išpurvino veidą, apmėtė, Kiemo šunis siundė skalyti, vytis, ir kąst, - “Kad jos nė kvapo nelikt, už kelių kilometrų! Tiesą bematant ištremti per parą, - pakast!” Taip reziume protokolo skambėjo ir taškas! Visa, kad bloga jau buvo ar bus dar kada, - Tiesai prirašė: „Ji rūbą apgaulei aptaškė, Bando dar gintis, kai aišku be žodžių - kalta!“ Verkė Tiesa, dievagojosi, meldės, žegnojos, Gėdijos savo nuogumo, - kalta be kaltės! Purvinas Melas jos Žirgą Ristūną nudžiovė Ir išdulkėjo palikęs drykst šleifą žolėj...
       
Keistas Šviesuolis lig šiolei už Tiesą kovoja, O tos Tiesos, - kaip monetos vertė nutrinta: “Dar suklestės ji, matysit, Tiesa Atstumtoji! Dar nugalės, jei parems ją it Melą - klasta! Kartais po gramą, po du draugelius pavaišinęs, Dar nežinai ar nakvoti kuris jų pakvies, - Gal tik išrengs ir išvogs tavo Tiesą? - Vaikine, - Žiū - tavo kelnėmis mūvi jau Melas, išties, Žiū - tavo laikrodin žvilgčioja jo apgaulinga akis, - Ir tavo Žirgą jis valdo balne besėdįs!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2008