Viskam pasauly - savas metas, rūbas, -
Aitri velnioniškai jūros druska.
Du padūmavę garlaiviai prie molo supos,
Šonas prie šono plovė juos banga.

Vamzdžiais barškėjo mažesnysis, šonais,
Bet vis stebėjosi, kas čia šalia toksai:
“Koks tipas šito tipo? Kaip geluonis,
Jis įsitrynė ir rūdija, po galais...”

Tiek neapykantos abipusės 
čia plito, -
Abipusiai laivai nemėgo 
vienas kito.

Didesnį remontuot reikėjo skubiai,
Bet ir mažesnis ne geresnis, nes
Iš tolo juos pamatęs abipusiai
Galėtumei iš išgąsčio nuskęst!

Didysis nuo koktumo - šalo baisiai,
Toks tvirtas mažius buvęs ir dugnu
Per tūkstantį gal jūrmylių išmaišęs,
Dabar per jas kretėjo piktumu!

Abipusiai viens kitą niekino 
ir engė,
Du garlaiviai - čia, po viena 
padange.

Savaitės slinko, juos atremontavo,
Rūdis per siūles užtepė glaistu,
Sutvirtino laivus per ilgį talijos
Per vaterliniją suraišiojo kartu.

Nugramdė žalvarį, senus dažus kajutėse,
Vamzdžiais paleido garą, elektrą laidais.
Pečiais ir deniais gyvastį pajutę
Atsitiesė į pabaigą darbų laivai...

Svaigo prie molo du 
laivai seni
Abipusiai save pamatę 
vandeny.

- Buvom neteisūs, - ištarė didesnis
Ir atsidusęs tęsė: - Iš tiesų
Neteko man matyt moters gražesnės
Ir garlaivio gražesnio negu tu.

Ir mažesnioji jam šnabždėjo tyliai,
Nekeisdama tonacijos rimties:
- Žinia, kad gėris matomas per mylią,
Bet malonu, kai jis arti, išties.

Krante karkasai ir konstrukcijos 
apvirtę
Jų pokalbį abipusį 
išgirdo.

Nors paskyra jiems buvo išrašyta
Skyrium išvykt - į skirtingus uostus,
Jie kaip stovėjo įsikibę vienas kito
Taip surišti ir išplaukė svetur.

Pliuškenos tyliai ligi horizonto, -
Ne motais vairas, nei tėkmės kryptis.
Nuo kranto mojo brigada remonto
Laivų tyliam troškimui nesiskirt.

Ko taip įsiuto jie abipusiai? 
Kas gi įvyko?
O gal laivai pamilo 
vienas kitą?