Viskam pasauly - savas metas, rūbas, - Aitri velnioniškai jūros druska. Du padūmavę garlaiviai prie molo supos, Šonas prie šono plovė juos banga. Vamzdžiais barškėjo mažesnysis, šonais, Bet vis stebėjosi, kas čia šalia toksai: “Koks tipas šito tipo? Kaip geluonis, Jis įsitrynė ir rūdija, po galais...” Tiek neapykantos abipusės čia plito, - Abipusiai laivai nemėgo vienas kito. Didesnį remontuot reikėjo skubiai, Bet ir mažesnis ne geresnis, nes Iš tolo juos pamatęs abipusiai Galėtumei iš išgąsčio nuskęst! Didysis nuo koktumo - šalo baisiai, Toks tvirtas mažius buvęs ir dugnu Per tūkstantį gal jūrmylių išmaišęs, Dabar per jas kretėjo piktumu! Abipusiai viens kitą niekino ir engė, Du garlaiviai - čia, po viena padange. Savaitės slinko, juos atremontavo, Rūdis per siūles užtepė glaistu, Sutvirtino laivus per ilgį talijos Per vaterliniją suraišiojo kartu. Nugramdė žalvarį, senus dažus kajutėse, Vamzdžiais paleido garą, elektrą laidais. Pečiais ir deniais gyvastį pajutę Atsitiesė į pabaigą darbų laivai... Svaigo prie molo du laivai seni Abipusiai save pamatę vandeny. - Buvom neteisūs, - ištarė didesnis Ir atsidusęs tęsė: - Iš tiesų Neteko man matyt moters gražesnės Ir garlaivio gražesnio negu tu. Ir mažesnioji jam šnabždėjo tyliai, Nekeisdama tonacijos rimties: - Žinia, kad gėris matomas per mylią, Bet malonu, kai jis arti, išties. Krante karkasai ir konstrukcijos apvirtę Jų pokalbį abipusį išgirdo. Nors paskyra jiems buvo išrašyta Skyrium išvykt - į skirtingus uostus, Jie kaip stovėjo įsikibę vienas kito Taip surišti ir išplaukė svetur. Pliuškenos tyliai ligi horizonto, - Ne motais vairas, nei tėkmės kryptis. Nuo kranto mojo brigada remonto Laivų tyliam troškimui nesiskirt. Ko taip įsiuto jie abipusiai? Kas gi įvyko? O gal laivai pamilo vienas kitą?
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2008