Preliudijos ir uvertiūros baigės,
Aš rimtas jau nebekvailioju, ne, -
Mano dainų klausytis ponai geidžia,
Dainuot “Medžioklę” kviečiasi mane.

Gal teko už langų garsus pagaut?
Gal būt vaikai? - Ne prie bet ko prigyja...
Dėl jų tik magnetolą brangią sau
Garbingas valdininkas įsigijo?

Ir kai šeima, pritemdžius apšvietimą,
Susėda po darbų kasdienių, jis
Mygtuką spusteli visai nežymiai,
Kad net kaimyno nepasieks ausis.

Ir nesupratęs paskutinių žodžių,
(Tas įrašas dubliuotas kelis kart...)
Jis klausosi “Vilkų medžioklės” godžiai
Ir girdi kas anapus juostos dar.

Pasikartojęs viską ligi galo
Kol paskutinė grikšteli nata,
Pakėlė susierzinęs ragelį:
- “Medžioklės“ autorių ryt - pas mane!

Negurkštelėjau vyno “ant drąsos”
Ir žagsulį nurijau aukštyn slenkant, -
Aš išrėkiau “Vilkus” nuo pat pradžios
Lig pabaigos ant kabineto slenksčio!

Vaikai įsakę buvo jam šypsotis,
Vaikų jis klausė ir manęs kol kas...
Į pabaigą mėgino net paploti
Ir kilstelėjo mandagiai rankas.

Sugraibęs butelį, kurį užslėpęs laikė
Jis stuktelėjo į stiklinę atgrasus:
- Kokie vilkai čia? Po velnių? - Nereikia!
Apie mane dainuoji, mus visus!

Dabar jaučiu, kažkas įvykti turi, -
Kasdien penki skambučiai...Tris metus
Manęs teiraujas žmonės vienatūriai,
Kad aš dainuočiau jiems apie vilkus.