Buvau dvasia kvailos visuomenės,
Tad mano vardas, pavardė
Tėvavardis - buvo linksniuojami
Ir žinomi vyrukams KGB.

Mane mylėjo visa gatvė,
Visa Savielovskio stotis
Žinojau, bet likau patrakęs
Bebaimis dėmesiui suvis.

Buvau tarp įsilaužėlių aš savas
Ir tarp kišenvagių - saviškis aš, -
Pilietis Tokariov naktim sapnavo
Ir bluosto nesudėjo dėl manęs.

Kankintis be didžių planų neteko,
Nei žiovauti, ar laiką vėjais leist,
Bet pasitaikė atsivertėlis ant tako, -
Įskundė ir “susėmė” su visais.

Ir iškvietimų, apklausos netruko,
Nors stengėsi neįsiėsti viršila, -
Vien paklusnumas žaidė lūpose,
Kai atsakiau su šypsena kuklia:

“Miegu ramiai, košmarų nesapnuoju,
Žmogaus neužmušiau, Dievo valia
Pas jus aš, pareigūne, nemeluoju, -
Man jūs kriminalistika - grabe!”

Teismas bylos šį kart neatidėjo
Ir drožė nuosprendį dama,
Penkis, prie siūlomų teisėjo
Pridėjo prokuroro persona.

Nors advokatas reikalavo, prašė,
Už linksmą būdą švelnint bent metus...
Kreipės į prokuroro sąžinę,
Bet prokuroras liko man rūstus.

Sutrešo kūriniai ir eilės proginės
Aš nuobodybė tęstina esu:
Ar verta būt dvasia visuomenės,
Jei ji bedvasė - iš tiesų.