Kapitoną tą dieną vadinome “tu”
Jungos talentais stebino vadą, -
Tvarsčius plėšė ir lygino stiebus kartu,
Šėlo jūrų vilkai takelažuos.

Protas vertė duris,
Vyrius kėlė mintis
Į miražo paklotą
Virš žemės, kuri

Atrasta ir prikelta gyvenimui
Ir kolumbiniam ir magelaniniam.

Tiktai man nematyt
Tų krantų, žemės tos
Pasismaugęs greičiu,
Sėdau ant seklumos!

O šaunuolių visų
Laukia liaupsės, garbė, -
Pripažįstu esu
Ir buvau sau kaltė.

Ir nutolo laivai, mano broliai gimti,
Jautresni - purslais savo užspringo.
Dar kiti mojo burėmis man dingdami,
Be manęs tęsė žygį didingą.

Melagingi, be gėdos
Jie meldės, žinia -
Taip gentainiai apmėtė
Pamokslais mane:

Va, nuo valties du šūviai - balanom, -
Nuo Kolumbo ir nuo Magelano!

Ryju putą, - banga
Nepasiekia burnos,
Išpleišėjus danga
Stumia ją atgalios.

Purvini, išopėję,
Man bortai žaizdom,
Plyšiuos švilpauja vėjai
Gėrėkitės jom!

Aš kaip skiaurė suvis - kirto man sviedinys,
Liko brėžiai ir plyšiai tarano -
Liko randai kablių, nuo pirato, kuris
Kupron sulenkė stuburą mano.

Skiauterė - kaip gitaros
Deka nutrinta,
Papilvė į koralų
Rifus nubraukta, -

Plūduriuodamas dustu, - taip esti:
Stipriai sūdytas daiktas im gesti.

Siuva vėjai pikti
Pratysai, išilgai -
Kraują man gerdami
Mane gyvą pribaigs!

Stoviu vėjyje aš
Nuo aušros lig aušros
Man į sielą kabes
Kala be atvangos.

Lyg apkvaitę vis verčia į viršų dugnu
Šitie vėjai - svečiai neplanuoti, -
Kad užspringtų jie triumuose mano vynu -
Nuo klampios seklumos išvaduotų.

Kaip žvėris įtikėjęs
Vilties netenku, -
Man ir siuvantys - vėjai, -
Dabar nesvarbu, -

Mano burės, kaip krūtys senutės,
Ant sužlembusių burstiebių supas.

Bus aštuntas stebuklas! -
Nuo kranto muša
Mano kūną nupraus
Vandens gyvo puta!

Jūra - Dievo rasa,
Nuplėš ženklą tabu
Ir gyvybe bures -
Mano gyslas įpūs!

Pasivysiu savus ir atleisiu išsyk,
Praeities nepriminsiu, nesėju
Keršto savo komandai. Keliausim visi,
Kaip anksčiau, nugalėdami vėjus.

Berods, vietos nebėr
Man laivyne, - ar jums
Taip sunku, pajudėt,
Susiglaust, pasistumt?

Aš jums brolis esu
Po negandų grįžau, -
Vanduo - mūsų visų, -
Vandens jūroje daug!

Nusiritot... dėl ko
Mane varot namo?
Jei nuklydęs buvau,
Man nebėr vietos jau?

Prasiskirkit, prašau, -
Mes laivai - mūsų daug
Ir vandens mums - užteks
Ir visiems Žemės teks!

Atrastos ir prikeltos gyvenimui
Ir kolumbiniam ir magelaniniam!