Lakūno aso Nikolajaus Skomorohov’o žuvusiam draugui
Šitiek laiko kare - aš namų pasiilgęs,
Nors siutau viduje, bet tarnystė - šventa.
Na, o jis vis skubėjo, skristi, tūpt ir vėl kilti
Per žemai nusileido ar pateko į kilpą, - nebėra, jo kare - nebėra.

Negirdėti jo pulso
Jau pavasariai trys,
O sapnai mane murkdo:
Kas, už ką ir kuris?

Aš kvailėju, palieku
Dusti gniaužte sunkiam, -
Jis gi buvo geresnis,
O pasisekė man.

Neprašiau nei lemties aš Nei Dievo malonių,
Į žvalgybą nepuoliau, nei gviešiaus baisiai jos.
Tik sutiktosios moterys šnabždas ir suka į šoną:
- Jeigu amžiais tu ten būtum likęs, gal manasis pareitų namo?

Suprantu jų troškimą,
Mįslė nuspėjama, -
Nesaldu, kai likimas
Renkas jį ne mane.

„Tad atleiskit, kad gyvas,
Tik per klaidą likau“, -
O geresnis jūsiškis
Pasiliko kariaut.

Šaukė jis, kai lėktuvą jau liepsnos apžiojo:
„Tu gyvenk! Tu išliksi..!“ - girdėjau gausme.
Skrodėm mes palei Dievo duris prie pat Rojaus.
Jis pakilo aukščiau ir ten liko, na, o aš - bučiavaus su žeme.

Pasitiko lakūną
Dangaus juosta šalta.
Jis ant pilvo nutūpęs
Bet nešliaužioti, ne.

Jis užsnūdo - nebaigęs
Savo skrydžio daina.
Aš grįžau gyvas, sveikas, matot?
Jis nespėjo - deja.

Apskritai kaltas aš prieš visus, prieš kiekvieną,
Su kuriuo susitikt šiandien būtų garbė.
Mes sugrįžom gyvi, mes parskristi suspėjom,
Tiktai sąžinė griaužia visus, kas ją turi, atmintis nepaliauja kalbėt.

Šykščiai mums atskaičiuota
Gyvatos valandų,
Tarsi juostos betono
Po lėktuvo sparnu.

Kažkas užbaigė reidą
Ir nuskriejo erdve.
Na, o aš nusileidau, -
Štai kur mano bėda...