Jūroj audra. Rankas nudyrė virvės, o banga
Susuko inkarą ir kipšu klykė.
Velniavos vėjas, švilpė, kol staiga
Kažkas suriko: Gelbėkit! Žmogus iškrito!

Išsyk, - atgal. Variklį stop. Padėkit!
Valtis nuleiskite! Pagalbą tiekt!
Reikia išgelbėti šitą šunėką,
Šunį ar kalę jau vis tiek.

Apgailestauju, kad žingsniuot gimiau,
Keliauti grindiniu, pagalbos nesulauksiu.
Nieks nesiryš padėt man tučtuojau
Ir valčių nenuleis taip gausiai.

Tik riktels man už nugaros: Į priekį!
Laiku privalom uoste būt.
Te ropščiasi šitas šunėkas,
Pats išsilaižo jis, tegul.

Ir mano laivas atitols, paliks
Žmonės jame, aukščiausios mosties kortos.
Į priekį veržiasi pirmagalys
Jam nusispjauti, jei žmogus už borto.

Matau, laivai praplaukia man pro šalį
Ir prisiglaudžia molo pagerbti.
Kam rūpi, kas nuklysti gali
Nuo vėžės kelio vidury.

Te suvilioja mane jūra, kurioje
Devyniais balais valiuta kursuoja.
Man kapitonas valtį pats nuleis, -
Neleis išslysti žemei iš po kojų.

Už rūbų mane griebs į laivą kelti,
Nes su drabužiais jūroje, - gerai
Ir žūtbūtinėj kovoj į valtį
Kaip į viltį įkibs nagai.

 
 
 
 

 
 
 
 

Laivagaly galiu čia nusispjaut,
Ir greitis toks ramus ant denio,
Bet aš geidžiu pas kapitoną tučtuojau
Už tai, kad jis gražina žemę.

Nors įsisupa jūra velnioniškai
Audroje vairo nieks nepaleis,
Vaktoj budinčiam trūksta oro,
Bet nuskęsti žmogui neleis.

Aš vėl ant denio, kursas vis tas pats -
Ir kelias, kuriame ištiestos rankos
Siūlo draugystę, papirosus, man, aistras
Jūreiviai - gelbėjimo ratą, krantą.

Kas mums dabar ledynai? Tik į priekį!
Lieku aš su jūreiviais, - išilgai
Jūs galit pjaustyti mane šunėką
Ir išdalinti gabalais.