Čia kažkas nebe taip, nors erdvė ta pati, Spinduliuoja aukštybė virš mūsų. Tyras oras miške ir dangus vandeny, Tiktai jis nesugrįžo iš mūšio. Kas primint man padės, kas laimėjo tada Ir kodėl kilo ginčas tarp mūsų ? Tik dabar atsivėrė prasmė jo žaizda, - Vakar jis nesugrįžo iš mūšio. Jis tylėjo ne taip. Be klausos ir dainos, Nemokėjo pritart nei paklūsti. Man neleido miegot, kuitės ligi aušros, O dabar - nesugrįžo iš mūšio. Apie ką bekalbėt ir dainuot apie ką Kai aplink nyku šitaip ir tuščia? Vėjo gūsyje laužas užgeso staiga - Vakar jis nesugrįžo iš mūšio. O pavasaris veržias iš pinklių tremties Aš kalbu lyg šalia manęs būtų: - Duok man, drauge, ugnies? Tuštuma atsilieps, - Vakar jis nesugrįžo iš mūšio. Mirt išėję - mus gelbsti varge ir bėdoj, Mūšy kritę - kamienais suauga. Miškas dangų atspindi, kaip tyras vanduo, - Medžiai mėlyni atmintį saugo. Mes žeminėj vienutėje tilpom abu - Laikas mums vieną valandą mušė, O dabar viskas man vienutėliam už du, O gal aš - nesugrįžęs iš mūšio?
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2010