Slampinėjau aš sostinės gatvėmis,
Du praeivius kažkaip užkliudžiau, -
Į policijos skyrių atvesdintas,
Ir išvydęs ten ją - pažuvau.

Ką ji veikė policijos poskyry,
Gal tik pasą turėjo paimt?
O, jaunutė, gražuolė iš profilio!
Ir nusprendžiau aš ją pasivyt.

Aš ėjau iš paskos ir įsiminiau,
Ką sakyt? Chuliganas ir tiek...
Ir „paėmęs“ pasiūliau kavinėje
Prie stoties su manim pailsėt.

Jai praeiviai šypsojos ir liaupsino,
Norint apsaugą šauki ir bėk...
Aš žmogeliui vienam skėliau antausį
Vien už tai, kad jai bandė mirksėt.

Lūputes jai storai ikru sutepiau,
Pinigai liejos, tirpo žali.
Užsakiau groti jai tokius kūrinius! -
O po to paprašiau „Žuravli“.

Aš šventai jai prisiekiau nebodamas, -
Vis kartojaus meilinga tema.
- Gyvenu penktą parą nevogdamas,
Dėl tavęs, mano meile pirma!

- O gyvenimas mano - užnuodytas, -
Šniurkščiau aš, ašarojau, springau.
Ji atsakė: „Tikiu ir su nuolaida
Atsiduoti pasižadu tau“.

Aš atstūmiau grubiai paukštę baltąją,
Virė kraujas ir svaigo galva, -
Supratau, pagaliau, kuo apkaltino
Mano pirmąją meilę tada.