Toks aiškumas dangaus,
diena vaiski.
Tik dabar joje
kažkas barasi.

Mūsų žemė visa
varpo dūžiais, -
Stovi medžiai liūdni,
susigūžę.

Kryžiumi į dangų
dūmai, pelenai
Ir nebesuka lizdų
gandrai.

O rugiai geltoni
kaip gintaras,
Jei nespėsim nuimt
kam augint tada?

Nuvilnys pro akis
šviesa gintaro,
Tai ugnis laukuose
krašto gimtojo.

Kryžiumi į dangų
dūmai, pelenai, -
Giedančių nėra -
tik varnai.

Šitiek dulkių rudens
medžių lapuose.
Kas galėjo dainuot
šiandien slepiasi,

Net ir meilė mūs
neįtikina
Ar tokia reikalinga
neapykanta?

Kryžiumi į dangų
dūmai, pelenai
Virš stogų nebesuka
gandrai.

Miškas ošia smulkutėmis
kronomis,
O vanduo ir žemė
dejonėmis.

Stebuklu grįžta
ir pamaitina
Mūsų atmintį
girių gadynė.

Išsivaikščiojom po šalis
nuo bėdų:
Giedančių nebėra
nėr gandrų.

Įvairiausius garsus saugo
erdvės,
Bet šiandieną jos griaudžia
ir gergždžia,

Net kanopų kalimas
palaima,
Riksmas lūpose týla
savaime.

Išsivaikščiojo kas kur
nuo bėdų
Ant stogų nematyti
gandrų.