Į dugną atkakliai veržiuos,
Ausyse spengia, gniaužia kvapą.
Kodėl veržiuosi kur vanduo,
Kuo sausuma man nepritapo?

Ten žemėj - stalas ir namai,
Ten dainavau, plėšiaus, darkiausi
Ir plaukiojau, nors varganai,
Bet vis paviršiuje laikiausi.

Po mėnuliu blanksta aistra
Ir kasdienybės pilkos, blykšta, -
Pasaulį naują trokštu rast
Jau be atodairos, negrįžtamai.

Kvėpuoju nepriimtinai - burna,
O aplinka purslais apmėto,
Grimztu ir spjaudausi purkšna
Pagal taisyklę Archimedo.

Išnyko mano orientyras
Tik pasaka, sapnai ir mitai.
Pasaulis naujas - mano yris
Šalia koralų ir jų rifų.

Koralų miestų visuma -
Apstu žuvų tylių, pilvotų.
Povandeninė tyluma
Kurčia, protinga ir spalvota.

Kur to vaiduokliška migla
Kuria mus motinos baugina?
Šviesu, nors fakelų nėra
Ir saulės nėr‘ - šviesos šaltinio.

Genialu! O gal ir ne -
Bangų plekšėjimas, šniokštimas.
Visa pasislėpė dugne -
Ir laiko matai, ir draudimai.

Duok Dieve, vis tik nepavargt,
Pažeisti drausmę vandeninę,
Kas kart sunkiau į gylį nert,
Sunku sudrumst dugno idilę.

Po kiautu gaudesys kapų,
Spaudimas stuburą išlenkia.
Vanduo mane - aš jį stumiu
Ir priešinasi kūnui gelmės.

Nusiplėšiau žeberklą po velnių,
Bet akmenį pasilikau, - nesmerkit.
Kad jie padėtų man dugnu
Ligi esmės, jo klodų prasiskverbti.

Ir peilį numečiau, o kam ten jis?
Ten priešų nėr‘, tik žmonės mano.
O jei ginkluotas, - tai kvailys,
Kaip utelė ant porceliano.

Grybe povandenini, aš šalia
Be pareigos pabūsiu ir be rango,
Žuvim pavirsiu nebylia,
O žiobtais bus mums akvalangai.

Neptūne, nare, man padėk
Ir atsakyk, palengvink sielą -
Ko tarę vandeniui „sudie“,
Į sausumą mes persikėlėm?

Dvejonės jau seniai mane
Gręžiojo grąžtais, čaižė, dildė, -
Kodėl mes tapom žmonėmis?
Kodėl nusprendėme prabilti?

Kodėl gyvenę keturiom
Nusprendėm nugaras ištiesti?
Nejau pakilome tik tam
Kad dalbas į rankas sugriebti?

Mes įsigudrinom žinot
Ir apsidraust tik pirmą vietą!
Išduot išmokom, nukryžiuot,
Lenkt panašius į savo tiesą.

Tad sąmoningai skęstu aš
„Išgelbėkit mūs sielas!“ rėkiu.
Jeigu nepasisektų man
Iš sausumos, draugužiai, bėkit!

Atgal - nuo vargo, nuo bėdų,
Į gilumą aplenkiant karstą.
Į prieglobstį vandens lovių,
Į amžinatvės įsčių varsną.

Toks bestuburis iš pečių
Many pažino savą gymį -
Išspjaunu vamzdį, į plaučius
Vanduo ramiai tekėti ima.

Suglauskite darnias gretas,
Ausims kamščius stiprius suraskit, -
Išėjo vienas - ne bėda,
Bet aš ateisiu jūsų dvasių!