Jūrose gyveno,
Plaukiojo nuo seno
Vairo įsikibę jie maršruto laikės.
Kairėje ir dešinėj
Uostus aplankydami
Du gražuoliai laineriai belaikiai.

Vandenys atkaklūs
Gulbę baltakaklę
Plukdė tarsi pasakos heroję,
O antrasis - tropikuos
Plaukė juodu smokingu
Transatlantiniams uostams pamojus.

Ach, jei jis susimąstytų, pagaliau,
Kad į kiekvieną uostą jį palydi
Ir trokšta po sparnu jo prisiglaust
Drąsi, balta madona baltalytė!

Krinta gailios ašaros,
Skiedžia brangius degalus,
Paslapčia tikėdama laime,
Kad gal būt į Afriką
Nepaklusęs grafikui,
Neišplauks jos mylimas laineris.

Ach, jei jis susimąstytų, pagaliau,
Kad į kiekvieną uostą jį palydi,
Trokšta po sparnu jo prisiglaust
Vėluojanti madona baltalytė.

Rūdys kai įsiveisia,
Kenkia laivo įvaizdžiui, -
Ne prie veido raukšlės išilgai baltų sparnų.
Pagal vaterliniją
Brėžiai įsigilina
Ir ant juodo smokingo sopuliai dėmių.

Jis be proto rūpinos,
Būdamas užuteky,
Įtūžęs ir įskaudintas nelaimėlis.
Jis apėjęs rūdimis,
Be komandos rūpimos,
Išdidus vienatvėje laineris.

Ach, kaip jai pasisekė nelauktai, -
Skambėjo tango muzikiniame salone,
Atėjo prisiglausti po juodais sparnais,
Ir pasiliko šalia jo balta madona.