Jūrose gyveno, Plaukiojo nuo seno Vairo įsikibę jie maršruto laikės. Kairėje ir dešinėj Uostus aplankydami Du gražuoliai laineriai belaikiai. Vandenys atkaklūs Gulbę baltakaklę Plukdė tarsi pasakos heroję, O antrasis - tropikuos Plaukė juodu smokingu Transatlantiniams uostams pamojus. Ach, jei jis susimąstytų, pagaliau, Kad į kiekvieną uostą jį palydi Ir trokšta po sparnu jo prisiglaust Drąsi, balta madona baltalytė! Krinta gailios ašaros, Skiedžia brangius degalus, Paslapčia tikėdama laime, Kad gal būt į Afriką Nepaklusęs grafikui, Neišplauks jos mylimas laineris. Ach, jei jis susimąstytų, pagaliau, Kad į kiekvieną uostą jį palydi, Trokšta po sparnu jo prisiglaust Vėluojanti madona baltalytė. Rūdys kai įsiveisia, Kenkia laivo įvaizdžiui, - Ne prie veido raukšlės išilgai baltų sparnų. Pagal vaterliniją Brėžiai įsigilina Ir ant juodo smokingo sopuliai dėmių. Jis be proto rūpinos, Būdamas užuteky, Įtūžęs ir įskaudintas nelaimėlis. Jis apėjęs rūdimis, Be komandos rūpimos, Išdidus vienatvėje laineris. Ach, kaip jai pasisekė nelauktai, - Skambėjo tango muzikiniame salone, Atėjo prisiglausti po juodais sparnais, Ir pasiliko šalia jo balta madona.
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2017