Laksto po mišką kaimenė žvėrių, Ieško ne grobio, ne vandens, ne, - Ieško medžiotojų, ieško šaulių, Siaučia naivuolių minia. Žvėrys pamiršę amžiną baimę Tiki šventai, kad kliūtis nugalės, Marškinius plėšia - lupa sau kailį, Krinta aukštielninka - imk, panorėk! Kiek jų tankmėje, kiek tankumyne Maurais maurojančių iš tamsumos, Kiek čia jų bėgančių, gulinčių plynėj, Gūdžioj tankynėj painios glūdumos. Žuvys ir tos knibždėlyne įšalo, Semk jas rieškučiomis, neškis namo. Prašyte prašos ant pietų stalo, Šoka į burną, - tik išsižiok ! Bet gi žuvis šaltakraujė - ne kumpis, Puola į tinklą, į kilpą - urmu. Nori sušilt ant viryklės be dumblo, Taip įsiėdė vanduo nešvarus. Kiek jų tankmėje, kiek tankumyne Plaukiančių šuoliais, knibždyne jos Viena kitą ryja, riebios, sukritę, Pilvais į šviesą iš tamsumos. Paukščiai kruopščiau savo skrydį planuoja, Išmonė liejasi jų per kraštus: Antys nelesintos pinas po kojomis, Kol jų vedliai prisikimš sau pilvus. Paukštė stipruolė - viena medžioja, Skrisdama šaukia sesei: „Išnyk!“ Tik prie zenito staiga pamojus, Net gi be šūvio krinta žemyn. Kiek jų tamsoje, kiek tankumyne Šūvio belaukiančių, kilpos, tinklų! Kiek jų sparnuotų, kiek jų plunksninių, Gūdžioj tankynėje be pašalių. Kailiai įgriso, kratos jų patys, Trokšta į kilpą, paspęstą žmogaus, Kad tik sušiltų, kailius užmetęs, Jie savanoriai - iš kailio lauk. Jūsų tinkluose, žmonės, suvokite Jie savanoriais iš kailio lipa... Tūkstantį jums valiuta atiduotų Gal visus tris, jei skaičiuotumėt litais. Kiek jų tankynėj, kiek tankumynėj maurais maurojančių, verksnių, rėksmingų, kiek besiganančių, kiek knibždėlyne, jų besiblaškančių ir gyvybingų, pilkų, kasdienių, plunksnų parėdais, kiek jų grobuonių ir nuodėmingų, išverčiančių kailį išsiuvinėtą, suokiančių, lojančių, kiek jų žinduolių ir kiek skrajūnų bėgančių, šliaužiančių, nepijokaujančių tankmės tankynėje kiek jų nerūkančių, gūdžioj gūdumoj, kiek prisitaikėlių besiporuojančių, ir pataikančių ir vadovaujančių, riebių, įmitusių, liesų, sukritusių, tankmėj tankumyne gūdžios glūdumos. Kailiai brangiausi, žuvis išdaryta, Mėsa be kaulo - dantys sveiki! Puikiai nuspręsta ir sumanyta, Taikiai, - ir kam gi žudyt? Baltom prijuostėm pasidabinę Jėgeriai nešas lentelę: „Nemušk!“ Šita vietovė vadinas DRAUSTINIS, - Vienas įsakymas - patys uždus. Bet...kiek jų tankmėje, kiek tankumyne, saugančių, serginčių ir nuvarytų kampan įspraustų ligi azarto. prastai bešaudančių ir priešinfarktinių, lojančių, jojančių arba žingsniuojančių, ir poilsiaujančių girinio veidu, kiek jų žinovų ir nepatyrusių, tikslą pametusių dėl to įsiutusių, drebančių, styrinčių, kiek išsidarkiusių. savy suradusių net despotiją, kiek išopėjusių, kiek visažinių, kiek prisirišusių, kraujasiurblinių. storų, sukritusių, riebių, įmitusių gūdžiam knibždėlyne tankios glūdumos!
© Irena Aršauskienė. Vertimas, 2018