Paslėpta, užkasta metais laiko pilis,
Apvyta į žaliuojantį pledą,
Bet atvers akmuo burną, granitas pabirs,
Šaltos sangrūdos laiko prabils
Apie pergales, nuopuolio gėdą.

Visa tai nepradingo, tik reikia
Jų sluoksniuotą paviršių nuplėšt,
Stipriai griebti, užspaust gerklę laikui
Ir jis paslaptį savą išrėks!

Pančiai plyš, spynos kris nuo laikų užkastų,
Šimtas prakaitų sangrūdą griauš, -
Žygiai laisvės šauklių, triumfas, apgultys jų
Iš eiliuotų legendų išplauks.

Jau girdėtą melodiją ruoškis klausyt,
Kaip tada žvelk įdėmiai, žinoki, -
Meilė buvusi, - meile tokia ir paliks
Šiandien, ir ateityje nutolusioj...

Sproginėjo nuo kardo ugnies geležis,
Lankų templės nuo įtampos rūko...
Supos ietyje, urzgė grėsminga mirtis,
Krito veidu į purvą malonės prašyt
Atgailaujantis priešas suplukęs.

Ne visi išgyvenę paliko dori.
Savo vardą įprasmint panorę,
Jie kovojo su sukčiais ir savimi
Po truputį pamiršdami dorą.

Jei ristūnas eiklus pažabotas, - gerai
Ir prie šono ant lanko ranka.
Jei žinai iš kur strėlę grobuonis paleis
Tik blogai - iš už kampo, staiga...

Ką jūs darot su niekšais? Juos muša ar ne?
Ar tai jie buria, gąsdina raganom?
Bet gi pyktis ir liks piktumu visada,
Gerumu jį apšaukt niekas nežada.

Taip per amžius, metus, per laikus visada
Išdaviką ir bailį mes lupame.
Priešas - priešu ir liks, o kova - tik kova,
Ir belangė ankšta, tiktai laisvė viena -
Ant visų - vienas tikslas ir lūkestis!

Visa tai nepradingo tik reikia, -
Jo sluoksniuotą paviršių nuklot.
Ir jausmai amžini tyro laiko
Gerklėse samanoję - kraujuos.

Taip jau buvo, drauguži, per amžius, žinai,
Kaina - dar ne vertė, o kaltė - tik jinai.
Jei išsaugojai vertę, - garbingas likai,
Tau už nugaros budi draugai angelai.

Nuo senovės gilios mums dorybė duota, -
Mes iš protėvių pasakas tempiam, -
O dora visada pasilieka dora, -
Praeity, ateityje ir šiandien!