Mitą vaikystėje skaitėm visi,
kam bepriminti;
Brido jaunuolis laimės ieškot
per labirintą.

Kažkas norėjo jį nužudyt
Iš keršto - aišku.
Kelrodį siūlą perdavė jam
caro dukraitė.

Tokių siužetų
Ir mūsų mieste
Rasti gali, -
Vien labirintai:

Trūksta šviesos,
Nėr‘ kuo kvėpuot
Kamščiai aplinkui.
Piko metu
Per daug kliūčių
Ir jėgos senka.
Išbrist išties
Nebėr‘ vilties, -
Pamečiau siūlą
Aš Adriadnės.

Mito herojus siūlo įkibęs
Tvirtai jo laikės:
Apgraibomis kaip nebylys
Aklas ir kurčias,

Dusdamas siurbė
Tamsą it brastą,
Spengiančią tylą
Rankomis raškė.

Kiek gi vienišių
Plakasi gatvėse
Lyg šuliniuose!
Skubu padėti,-

Perrėšiu gerklę
Bet sužinosiu
Kelią į šviesą!
Girdžiu patyčias
- veltui skubi!
Nutraukti siūlai
visi visi!
Chaosas tysta,
Betvarkė plinta...
Nebeišeit iš labirinto!

Piktas karalius valdė tą šalį
Ir karaliavo;
Leido Mintaurui klasta žudyt
Neprietelį savo.

Bet gi vienam lemta išlikt,
Mirties išvengti,
Jam į rankas kelrodis siūlas
Vedlės Ariadnės.

Dar ne žiema
Žmonės jau lenda
Rengiasi paltais
Bijo sušalti:

Prošvaisčių laukia
Pavargę jie
Nenusikaltę...
Šalta? Tai niekis, -
Viską paimkit!
Baigiu užtrokšt
Aklame labirinte.
Ar gi išties
Ši padėtis
Be išeities!?

Senas sumanymas tąsyk pavyko,
tokios tokelės, -
Siūlas neišdavė, meilė parodė
tikrąjį kelią.

Šviesa paviliojo kaip ledo krislas
tirpstantis sparčiai,-
O Minotaurui herojaus žygis
stipriai apkarto.

Čia labirinte
Visai šalia
Blaškosi žmonės,
Raudos garsėja;

Aukos, teisėjai, -
Tie ir anie
Tą pačią naktį
Tamsoje mato.
Užriby lieka
Šauksmas ir viltys,
Užribio aš
Nepasirinksiu!
Tikiu ateis ir pasikeis
Viskas aplinkui!

Kad tik ateitų,
Kad tik surastų,
Kad tik suvoktų
Kad siūlas dyla.

Taip ir yra!
Trykšta šviesa, -
Štai pabaiga;
Apsikabiname
Ligi milimetro,
Einame tiesiai
Su vėju į šviesą,
Per tamsą - šalia
Ten kur po vieną
Keliaut nevalia!