Aš iš Rostovo, bet gimiau be tėvo,
Galėčiau būt iš bet kokios skylės.
Jei taip toliau globos ir laimins mane Dievas,
Išliksiu gyvas ir jokie vargai nenugalės.

Kur noriu gyvenu, sakysim, Tuloj.
Daug ką radau ir praradau aš kelyje.
Prisimenu vaikų namus aule,
Čečėnų ir ingušų šalyje.

Kaip sielą pražudyti nesidairė,
Dalijos duona, trupiniais ir likimu.
Prabėgo dienos prie senos mašinos vairo,
Pavirto dūmais ir nuskriejo pavymui.

Iš kur žinot, į ką galop išaugsiu?
Aš su draugais ir su svečiais geriu.
Jei puls, tik čirkšt peiliu, - ilgai nelauksiu,
Bet, ačiū Dievui, peilio neturiu.

Lyg vėjo nešama ugnis tuščiai lekiojau,
Kas gera ir kas bloga tuoj išmokau skirt.
Ir su draugais žengiau aš koja kojon,
Nors koja ta tik taikės man įspirt.

Žvelgiau aš ten, kur ir draugužiai dairos,
Dalijausi net savo likimu.
Prabėgo dienos prie senos mašinos vairo,
Pavirto dūmais ir nuskriejo pavymui.

Užgrūdino vaikiną šiaurūs vėjai,
Tenai erdvės pakanka kiekvienam,
Nors su čečėnais, bet klajojai kur norėjai,
Net Kazachstane - užkrosny velniams.

Jau Sibiras čia pat - kirpėjų rojus -
Tik kirpk ir skusk - vieni nueis, ateis kiti.
Čia žydai, kaliniai - visi būriuojas,
Basmačiai bastosi, kol dar nenušauti.

Nors plaunam auksą, sargas su basliu vis dairos,
Ir skyla kaukolės bedalių genamų.
Prabėgo dienos prie senos mašinos vairo,
Pavirto dūmais ir nuskriejo pavymui.

Mes gėrėm viską, kas tik skysta ir nedulka,
Ir laką ir klijus, ką tik galėjom gaut.
Mes spiritu apgavom, apmovėm kvailą kulką,
Nejau negalim ir gudrių apgaut?

Prie riešutų smagiai geriu degtinę karčią,
O su uzbekais plovą aplaistau konjaku.
Norilske vos ištvėrę liejimo cecho karštį,
Išgėrėm plieno lydinį vienu mauku.

Mes auksu lopėme dantis - nejaugi gaila.
Pasenęs lupsiu lauk - bus pinigų ir bus ramu.
Prabėgo dienos prie senos mašinos vairo,
Pavirto dūmais ir nuskriejo pavymui.

Kaip kalnuose tada smagiai dainavom,
Kaip nuogi nardėm tarp uolų plyšių!
Kol vėjais aš paleidau kelią savo,
Vadinote mane čečėnu-ingušu.

Vieni nuo peilio dūrio galą gavo,
O dar kiti - kitaip, trečiaip - treti,
Ak, Sibire, tu tremtinių kieta, “deržava“,
Tu ir gyvent, ir mirčiai mums tinki.

Man garbanas suės likimas žvairas,
Jau ir dabar smagiai nuplikt imu.
Prabėgo dienos prie senos mašinos vairo,
Pavirto dūmais ir nuskriejo pavymui.

Man reikia tik paliest prisiminimus,
Kai imat šaukt: “Tu netaukšk juokų!“
Čečėną vokietis nuo Volgos pliekti ima,
O Barnaulą pavertė kovos lauku.

Kai pajutau užmušt čečėną gali,
Aš stvėriau šitą niekšą už gerklės.
O juk kariavo jie abu už mūsų šalį,
Nors buvo sūnūs jie visai ne tos šalies.

O tie, kur žygiams įkvėpė ir rodė kairę,
Seniai karstuose vartosi bendru sutarimu.
Svarbiausią irgi nukreipė kapan likimo vairas,
O siela tarsi smarvė nuskriejo pavymui.