Aš - scenoj, mato tūkstančiai akių.
Aš vykdau įprastinę procedūrą.
Mikrofonu tarsi šventu tikiu,
ne, šiandien juo tikiu lyg ambrazūra.

Meluoti mikrofonui negaliu,
taip, mano balsas turi būti tikras,
Nes jeigu sumeluosiu - bus vėlu:
Negailestingai melą jis sustiprins.

Krinta šviesos nuo rampos iš šonų,
aš su gitara prie mikrofono,
akina prožektorių skaidra
ir kaitra, kaitra.

Tarytum ašmenis aš jį liečiu.
Klausa jautri, be galo įsitempus.
Kokios aš nuotaikos, jam nesvarbu,
svarbu man - nemeluotas balso tembras.

Šiandieną ypatingai aš gergždžiu,
bet tonalumo keisti neišdrįsęs,
dainuoju nuoširdžiai savus žodžius.
Žinau - jis neatleidžia veidmainystės.

Krinta šviesos nuo rampos iš šonų,
aš su gitara prie mikrofono,
akina prožektorių skaidra
ir kaitra, kaitra.

Jis, mikrofonas, kakleliu lanksčiu,
sukiotis kobriška galvutė ima.
Nutilęs aš jo geluonį jaučiu.
Aš privalau dainuot lig užkimimo.

Nedrįsk judėt! - įdėmiai žiūriu.
Mačiau aš geluonį. Jo nieks nematė.
Kerėtojas gyvačių, aš buriu,
aš ne dainuoju, o buriu gyvatę.

Krinta šviesos nuo rampos iš šonų,
aš su gitara prie mikrofono,
akina prožektorių skaidra
ir kaitra, kaitra.

Rajūnas jis - paukštuičio godumu
jis traukia iš burnos po garso garsą.
Bet gali jis pavaišint ir švinu.
Man gitara rankas pakelti varžo.

Vėl galo nebebus kaip visada.
Kas mikrofonas? Atakykit broliai.
Dabar jis - kaip prieš veidą lampada,
bet aš ne šventas, jis - be aureolės.

Krinta šviesos nuo rampos iš šonų,
aš su gitara prie mikrofono,
akina prožektorių skaidra
ir kaitra, kaitra.

Melodijų aš pilnas paprastų,
bet jeigu nepataikyčiau į toną,
iškart į skruostus kirstų - pajuntu -
šešėlis nejudąs nuo mikrofono.

Šviesus aš - mato tūkstančiai akių.
Man baugus, kas? Tyla? Plojimų jūra?
Mikrofonu tarsi šventu tikiu
ne. Šiandien juo tikiu lyg ambrazūra.

Krinta šviesos nuo rampos iš šonų,
aš su gitara prie mikrofono,
akina prožektorių skaidra
ir kaitra, kaitra.