Nemėgstu aš letalinio finalo,
Gyventi niekuomet nepavargstu.
Nemėgstu ir bet kokio metu galo,
Kai nedainuoju aš dainų linksmų.

Nemėgstu aš ir ciniškumo šalto,
Euforijų nemėgstu, ir išvis -
Kai skaito svetimas man skirtus laiškus,
Per petį žvilgčiodamas vogčiomis.

Nemėgstu aš pusėtinos draugystes,
Ar kai nutraukia pokalbi dviejų
Ir šaudančios už kampo išdavystes,
Ir šūvių i pakausi nekenčiu.

Nepakenčiu aš paskalų - kaip versijų,
įsiteikimo, abejonių kirminų,
Ar kai be perstojo prieš plauką aršiai,
Ar kai geležimi vis per stiklus.

Nemėgstu aš savim tikrumo sotaus,
Geriau jau tegu stabdžiai nelaikys;
Man apmaudu - nebėr jau "garbes" žodžio,
Kam reikia - už akių susitvarkys.

Kada matau palaužtą galią skristi,
Negaila, ir žinau, ko taip elgiuos:
Nemėgstu smurto, kaip ir bejėgystes,
Tik nukryžiuoto Kristaus taip gailiuos.

 
 
 
 

Nemėgstu aš maniežų ir arenu, -
Ten milijonus keičia be grąžos.
Nors prieky žada permaina ne viena,
Aš šito nepamegsiu niekados.