Tarpeklių tyloj, kur uolos audrų nesulaiko... sulaiko -
Ant skardžių tokių, ant kokių nieks nebenusigaus - nusigaus,
Gyveno sau linksmas kalnynų, kalnagūbrių aidas
Į šauksmą atliepdavo jis, - taip, į šauksmą žmogaus.

Kai gerklę vienatvė užspaudžia lyg sniego lavina, - lavina -
Dejonė vos girdima gelmėj bedugnių nuskęs,
Šį šauksmą pagalbos pagriebs vikriai aidas kalnynų
Sustiprins ir švelniai nuneš į savųjų rankas.

Turbūt nebežmonės, apnuodyti kvaišulio aklo, - to aklo -
Kad nieks neišgirstų prunkštimo, trypimo baisaus,
Atėjo užmušti, nutildyti gyvojo, - gyvo tarpeklio
Ir aidą surišo, ir burną užkimšo - nešauks.

Ir tęsės per naktį pikta kruvinoji jų puota, - jų puota -
Ir trypė jie aidą, bet buvo tylu, bet buvo tylu -
O auštant sušaudė kalnagūbrių aidą išduotą, - išduotą -
Ir akmens pabiro - kaip ašaros - iš pašautų uolų.