Čia jums jau ne žemumos, čia oras kitoks,
Ritas lavinos viena po kitos
Ir paskui griūtį griaudžia griūtis akmenų.
Gali nusilenkt, bedugnę aplenkt,
Bet mes pasiryžom sunkumų nevengt,
Kelių, pavojingų kaip karo takų.

Kas čia nebuvos, kas nerizikuos,
Savų jėgų neišmatuos,
Nors ten, apačioj, žvaigždes nuo padangių nuplėš.
Kiek besistengtų, žemai neišvys
Per visą laimingą gyvenimą jis
Nė dešimtos šio grožio stebuklų dalies.

Nė gedulo juostų, nei rožių nebus,
Ir į monumentą nepanašus
Akmuo, kur tu atilsį susiradai.
Kokia skaidri amžina ugnis
Ledų izumrudo viršūnėje švis, -
Toje, kurion tu taip ir neįlipai.

 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 

Mes kertam pakopas, po žingsnį aukštyn,
Nuo įtampos drebantys keliai sustings,
Širdis iš krūtinės viršūnėn nuskristų skriste.
Pasaulis ant delno, iš laimės tyli
Ir tiktai truputį aniems pavydi,
Kitiems, kurie viršūnę pasieks po tavęs.