Mano letenos žiežirbas skelia,
Bet ir šiandien taip pat, kaip pirma,
Vėliavėlem atkirto man kelią,
Pagal numerius gena eile

Iš eglyno žaibuoja dvivamzdžiai, -
Ten medžiotojai slepias, antai.
O pusnynuose kapstosi aršiai
Gyvu taikiniu tapę vilkai.

Vilkų medžioklė tai, vilkų medžioklė, -
Pilkų plėšrūnų, ir jauniklių, ir senų.
Varovai šaukia, šunys loja, kriokia,
Ant sniego kraujas prie raudonų skudurų.

Ne lygiom su vilkais šičia varžos
Jėgeriai. Bet nevirptels ranka.
Vėliavėlėm užtvėrę mums erdvę,
Muša taikliai, beveik kaip tire.

Vilkas papročio peržengt negali,
Gal vaikystėj jaunikliai akli,
Mes, vilkiūkščiai, kai žindom patelę,
Įčiulpėm: “Vėliavėlės - nelįsk”.

Vilkų medžioklė tai, vilkų medžioklė, -
Pilkų plėšrūnų, ir jauniklių, ir senų.
Varovai šaukia, šunys loja, kriokia,
Ant sniego kraujas prie raudonų skudurų.

Mūsų kojos ir iltys kaip žaibas,
Na, kodėl gi, vedly, atsakyk, -
Mes nuolankiai iššaudomi leidžiamės,
Peržengt ribą negalim išdrįst?

Ne, kitaip neįmanoma vilkui,
Štai jau baigiasi laikas ir man.
Tas, kuriam aš iš anksto paskirtas,
Nusišypso ir taikos, aiman.

Vilkų medžioklė tai, vilkų medžioklė, -
Pilkų plėšrūnų, ir jauniklių, ir senų.
Varovai šaukia, šunys loja, kriokia,
Ant sniego kraujas prie raudonų skudurų.

Ir aš įveikiau draudžiančią liniją,
Kaip gyvybė - raudonus skutus.
Už savęs tik džiaugsmingai išskyriau
Aš žmonių nustebimo šauksmus.

Mano letenos žiežirbas skelia,
Tačiau šiandien ne taip, kaip pirma:
Vėliavėlėm atkirto man kelią,
Bet prakišo medžioklių gauja!

Vilkų medžioklė tai, vilkų medžioklė, -
Pilkų plėšrūnų, ir jauniklių, ir senų.
Varovai šaukia, šunys loja, kriokia,
Ant sniego kraujas prie raudonų skudurų.