Aš nepasitikiu žaisme lemtinga,
Gyventi niekados nepavargstu.
Kiekvienas metų laikas - nedėkingas,
Kada linksmai dainuodamas širstu.

Aš niekinu bejausmi įžūlumą
Ir netikiu pigiu džiaugsmu, jaučiu:
Kai svetimas šaltai ir nesuglumęs
I mano laišką spokso už pečių.

Ir išmaldos aš jokios nepriimsiu,
Koktu, kai pokalbi nutraukia.
žinau, kas slypi pasalūnų žingsniuos,
Bet jei reikės - nesudvejojęs šausiu.

Aš nekenčiu gandu, paverčiamų i tiesą,
Ir abejonių graužaties pelningo tikslo.
Ir kai beširdžiai tvarsti grubiai plėšia
Ar braukia skustuvu per stiklą.

Ir man šlykšti soti ramybe,
Geriau laisvai i nuokalne riedėt.
Tiktai skaudu, kai garbę vėl pamynę,
Ir nieks negali čia padėt.

Kada matau sparnus palūžusius,
Negaila man ir verkti nemanau.
Man svetimi geruoliai ir įtūžėliai,
Tik gaila pasmerkto sūnaus.

Savęs nemyliu išsigandusio,
Nirstu, kai muša nekaltuosius.
Pakęsti negaliu, kai sieloj landžioja
Ir net apspjaudo išsijuosę.

Nemėgstu aš maniežų ir arenos,
Ten milijoną keičia po kapeika, -
Tegul diena nauja nustelbia diena,
Bet šito nepamilsiu - man nereikia.