Žmogus pilkais drabužiais, juodas tas, manasis,
Jis buvo karininkas ir kontorų asas.
Jis keitė išorę lyg juokdarys patrakęs,
Be jokios priežasties galėjo trenkt į akį.

Jis laužė man sparnus su šypsena gražiausia,
Tada ne inkšdavau, o staugdavau balsu,
Bejėgis aš vien gūžiausi nuo skausmo,
Tiktai šnabždėdamas: tai ačiū, kad esu.

Buvau aš prietaringas ir ieškojau uoliai
Ženklų, kad gal praeis, iškęsiu, dievas duos...
Ir netgi į kabinetus įpuolęs
Meldžiau: dabar per amžius-niekados!

Aplink skardėjo niekšų kakarinės:
Paryžiuj slapstosi, o liaudis užknista.
Ištremti tokį laikas iš tėvynės!
Seniai jau laikas, bet valdžia skysta!

Apie vasarnamį plepėjo, algą, šimtą
Auksinių gabalų, kalyklą, kad turiu.
Aš viską atiduosiu be avanso imkit
Tą mano kamerą iš trijų kambarių.

Patarimus gerus iš viso svieto
Man davė, patapšnoję per pečius:
Geri draugai ir žinomi poetai
Tik seni, nerimuok:”renčiu - kenčiu”.

Kantrybė šerį ėmė šiaušt manoji,
Atstūmiau ledines mirties rankas, -
Jinai seniai apie mane sukiojos,
Tik balsas gergždžiantis dar baidė kolei kas.

Nesislėpiau nuo teismo aš nei karto,
Pašauk ir atsiliepsiu jam tuojau.
Iki akimirkos gyvenimą įvertinau
Ir keliais, ir šliaužte, bet vis ėjau.

Kas melas kas tiesa manoji siela žino,
Todėl aš nepaklysiu niekados.
Toks kelias man vienintelis, vaikinai
Ir kito pasirinkt likimas man neduos!