Čia siūbuojančių eglių žalioji ūksmė,
Čiulbėjimas paukščių ir samanos...
Gyveni užburtoj ir laukinėj tankmėj
Ir ištrukti iš jos neįmanoma.

Lai šermukšnis lyg marškos padžiautos baltuos,
Ir alyvos melsvuos tartum dūmas,
Aš vis viena pagrobsiu tave iš čia tuoj
Ir nuvešiu į giedančius rūmus.

Tai kas, kad tave tie kerai, ta giria
Nuvilios į slaptingąją vietą
Ir manysi, jog nieko gražesnio nėra
Už tamsumą šią užkerėtą!

Lai rasa nespindės ir nebus tų žarų,
Lai mėnulis skliaute slinks paniuręs.
Vis vien aš iš čia pasigrobti turiu
Tave ir nuvežti prie jūros...

Bus diena, ir sulauksiu akimirkos aš
Kai išeisi manęs apkabinti...
Ir tada mano rankos tave nusineš
Tenai, kur surast mus užginta...

Jeigu leisi, pagrobsiu tave pagaliau.
Be tavęs tiek svajonių nuvyto...
Tik sutiki, kad rojus ir vėtroj mūs lauks,
Jei rūmus valdys kažkas kitas.