Buvo audra ir rankų odą draskė virvės kietos,
Ir inkaro grandinė daužėsi į bortą.
O vėjas traukė klaikią dainą, netikėtai
Atskriejo balsas: - Ei, žmogus už borto!

Išsyk: - Pilnu atgal ir stop mašinų skyrius!?
Mikliai išgelbėti tą žmogų ir sutikti,
Į vidų spirito jam, jeigu tai vyras,
O jeigu moteris - tai tik įtrinti.

Tačiau, šio laivo rūpestis globot save,
O aš už borto jo pagalbos nesulauksiu.
Ir niekas gelbėti nepuls manęs,
Nors iš visų jėgų apie pavojų šauksiu.

O pasakys: - Pirmyn, įveikim vėją!
Ir uoste būsime laiku.
Laiko švaistyti negalėjom -
Padėti žmogui mums sunku.

Iš pavojingo audros ruožo sprukti laivas turi,
Jame keleiviai mėgaujas komfortu,
Į priekį žiūrintis į priekį ir težiūri -
Jisai nežino, kad žmogus už borto.

Praplaukia ir vėlei pro šalį laivai,
Ir nuostabus laukia jų uostas,
Nes plaukiant iškrinta iš laivo retai
Už borto kažkas vienu mostu.

Štai atviri vandens keliai čia plyti,
O vėjas kaukia piktas, neramus,
Bet kažkuris laivų turi mane paimti,
Ir vėl aš pasijausiu kaip žmogus.

Užkabins jie mane už drabužių,
Geriausiai kristi apsirengusiam - atminsiu,
Į valties bortą, tarsi į palaimos žiedą,
Aš mirtina jėga įsikabinsiu.