Kas tiki Mahometu, kuris Jėzumi iš mūsų,
O kas išvis nebetiki nė velniu su ragais...
Patogią gan religiją sukūrė sau indusai -
Kad mes, pakratę kojas, nenumirštam amžinai.

Tava širdis plasnos laisvai -
Atgimsi vėl tu rojuje,
Bet kiaule jei nugyvenai -
Teks snukį trinti lovyje.

Kai į tave kreivai žiūrės, įprask nepastebėti.
Atgimsi vėl - ir būsi gal geresnis tarp žmonių.
O priešą mirštantį jei kartais teko tau stebėti -
Kitam gyvenime tu gimsi su erelišku žvilgsniu.

Gyvenki ir neklausk, kodėl
Prasminga iškylauti?
O gal tavoji siela vėl
Atgims viršininkauti.

Kažkokios situacijos! Erdvė tavai vaizduotei!
Buvai protingas ir gudrus, o vėl gimei kvailiu.
Bet jei tavęs nedžiugina štai šitokia rikiuotė,
Tai padėkoki gal kam nors, nesi kad gyvuliu.

Geriau problemas spręst gilias,
Nei kaupti savo bėdas,
Juk tas, kas skundžias į valias,
Save pats ir suėda.

Gal išgyvenęs kiemsargiu, atgimsi eskulapu,
Po to, galbūt, ministro tu įgysi patirties.
Bet jeigu, bukagalvi, užsigimsi baobabu,
Tai baobabu tūkstantmetį krioši lig mirties.

Nelinkiu tau gyvate pūt,
Papūga arba slieku.
Ar ne geriau žmogum pabūt?
Jis mumyse išlieka.

Kas buvo kuo? Kame ir kaip? Niekad nesužinosim.
Nuo genų išprotėjo jau genetikai visi.
Galbūt tas prisiplakėlis miauksėjo tau po nosim?
O šitas mielasis žmogus gal buvo šunimi?

Iš laimės pasimėgauja
Ir raitos mano ūsai, -
Patogią gan religiją
Sukūrė sau indusai.