Kodėl viskas ne taip? Atrodytų, viskas kaip visada:
Tas pats dangus - vėl žydras,
Tas pats miškas, tas pats oras ir toks pat vanduo;
Tiktai jis nesugrįžo iš mūšio.

Man dabar nesuprastama, kas gi buvo teisus iš mūsų
Ginčuose be miego ir ramybės.
Man nebeužtenka jo tiktai dabar,
Kada jis nesugrįžo iš mūšio.

Jis tylėdavo ne laiku ir ne į taktą padainuodavo,
Jis visada kalbėdavo apie kitą.
Jis man miegoti neduodavo, jis su saulėtekiu pakildavo,
O vakar nesugrįžo iš mūšio.

Tai, kad tuščia dabar - ne apie tai pokalbis,
Staiga pastebėjau aš - mūsų buvo du.
Man tarytum vėju papūtė laužas,
Kada jis nesugrįžo iš mūšio.

Nūnai pratrūko, tarytum iš nelaisvės, pavasaris,
Klaidingai šūktelėjau jam aš:
„Drauge, palik parūkyti!“. O atsakymas - tyla;
Jis vakar nesugrįžo iš mūšio.

Mūsų mirusieji mūsų nepaliks bėdoje,
Mūsų kritusieji - lyg sargybiniai.
Atsispindi dangus miške, lyg vandenyje
Ir medžiai stovi žydri.

Mums ir vietos žeminėje užteko visiškai,
Mums ir laikas tekėjo abidviem.
Viskas dabar vienam. Tiktai atrodo man,
Kas tai aš nesugrįžau iš mūšio.