Tavim nesidalinom ir neglamonėjom,
O kad mylėjom - praeitis tik žino...
Širdin aš tavo, Valia, vaizdą įsidėjau,
O Lioša tavo atvaizdą nešioja ant krūtinės

Tą dieną atsisveikinant stotelėj,
Aš prižadėjau prisimint kol gyvas būsiu,
Tariau - aš neužmiršiu kol gyvensiu Valios,
Aš tuo labiau - atsakė Lioša atsidusęs.

Ir spręsk dabar, kuriam sunkiau... Kas žino?,
Kuriam skaudžiau - tu pamėgink atspėti,
Jis tavo profilį nešioja ant krūtinės,
O mano sielai tenka iš vidaus kentėti...

Ir kai man skauda taip, kad nors verkti,
Te mano žodžiai tavęs, mieloji neužgaus
Aš Liošos marškinius prašau prasegti
Ir tyrinėju bruožus profilio brangaus...

Bet neseniai biciulis, draugas neeilinis -
Jo menas gydo mano sielą.
Nukopijavo jis tave nuo jo krūtinės
Ir ant manosios perkėlė veiduką miela.

Žinau, draugu apjuodinti nereikia,
Tiktai dabar tu man daug artimesnė...
Nes manoji (iš tikro, tai Tavoji) tatuiruotė
Už Liošos daug geresnė ir gražesnė.