Kelintąkart skrendu Maskva-Odesa,
lėktuvai vėl nekyla, nes pūga.
O štai prošal praėjo stiuardesė, kaip princesė -
civilinio laivyno pažiba.

Virš Murmansko jau išsisklaidė lietūs,
į Ašchabadą pats greičiausias reisas.
Į Kijevą ar Kišiniovą lėkti
galiu nors ir dabar, bet man nereikia.

“Šiandieną jokio reiso - sako tiesiai, -
nesitikėk pagalbos net iš Dievo.”
Bet štai ir vėl neleidžia lėkti į Odesą,
Nes pakilimo juosta apledėjo.

O Leningrade varva nuo stogų,
Į miestą šį galiu pakliūti veikiai.
Tbilisyje - ten šilta ir jauku,
Ten auga arbata, bet man nereikia.

Regiu, kaip rostoviečiai skrieja oru,
o man Odeson reik žūtbūtinai.
Man reik nulėkt tenai, kur nieks manęs priimt nenori,
ir reisą šį sustabdo laikinai.

Man reik tenai, kur sniego lig ausų,
kur šlapdriba judėjimą sulaiko,
O kur saulėta viskas ir šviesu -
ten gera būt, bet man, deja, nereikia.

Iš šičia neišleidžia, o ten priimt nedrįsta,
man liūdna ir negera, bet staiga
Visus vieta užimti niūriai kviečia stiuardese
civilinio laivyno pažiba.

Pasiekiami net užkampiai kiauri,
kur nenutemptų nieks už aukso saiką.
Atidaryti uostai uždari,
Paryžius atviras, bet man nereikia.

Įsitempė jau laineris ir sukaukė turbinos.
Pakilsim mes.draudimas pasibaigs.
Bet aš jau netikiu niekuo, mane priimt jie bijo,
Suras jie visad priežastis svarbias.

Man reikia ten, kur rūkas ir laivai,
kur šlapdriba judėjimą sulaiko.
Į Londoną ar Deli skrist laisvai
visur galiu, bet man nereikia.

Nuskrist turiu aš teisę, bet vėl sulaiko reisą
ir mus iš lėto parveda atgal.
liekna visa kaip TU, ta stiuardesė mis Odesa,
civilinio laivyno pažiba.

Vėl mus sulaiko ligi aštuonių,
nusiraminę užknarkia piliečiai.
Man šitai įkyrėjo, po velnių,
ir aš lekiu tenai, kur skristi kviečia.