Kas tiki Machometą, kas Alachą, kas krikščionis,
kai kas tikėjimą visai prarado, po velniais,
o indai sugalvojo religiją kitokią -
kad mes, klumpes užvertę, nesunykstam amžinai.

Žydrai svajojai tu dažnai -
užgimsi vėl pasauly.
Bet jei, kaip kiaulė gyvenai
ir pasiliksi kiaulė.

Lai žiūri į tave žvairai - ramus sau būk ir tvirtas,
Neapmaudauk - užgimus vėl tau bus kas atsikirst.
O jei šiame gyvenime matei tik priešo mirtį,
Tai kitame tau dovanota bus aštri akis.

Yra dėl ko gyvent, brolel,
Sau džiaukis, po paraliais.
Į kokį viršininką gal
Tavoji siela pereis.

 
 
 
 

 
 
 
 

Jei kiemsargis dabar esi - tave išlygins grabas,
Vėliau tas kiemsargis gal būt kokiu ministru bus.
Bet jei kaip medis bukas tu - tai būsi baobabas
Ir oši tūkstantmetį juo, kol kūnas nesupus.

Blogai virst papūga ar bent
Kentėt gyvatės būti.
Geriau jau žmogumi gyvent
Ir padoriu pabūti.

Kas buvo kas, kas kuo dar bus - nesužinosim niekad,
Genetikai nuo genų išprotėjo žliumbdami!
Gal būt tas katinas nušiuręs buvo koks nors niekas
O tas žmogelis mielas - geraširdžiu žmogumi.

Aš apeinu pavoju,
Ir sau laimingas šoku,
kd indai sugalvojo
religiją kitokią.