Kas vakarą man dega žvakės šitos,
ir nardo dūmuose tava dvasia.
Nenoriu aš žinot, kad laikas gydo,
kad viskas tirpsta laiko bangose.

Dabar ramybės man nėra, aš žuvęs:
Juk tal, kuo aš buvau - ko gero, amžinai,
užgrobusi ir uostą, ir lėktuvą -
netyčia sau pasiėmė jinai...

Kas vakarą man dega žvakės šitos,
ir nardo dūmuose tava dvasia.
Nenoriu aš žinot, kad laikas gydo,
kad viskas tirpsta laiko bangose.

Manojoj sieloj taip nyku ir tuščia,
Tad ką jus norit rasti sieloje liūdnoj?!
Ten vien voratinkliai, dainų likučiai.
O visa kitką sau pasiėmė jinai.

Kas vakarą man dega žvakės šitos,
ir nardo dūmuose tava dvasia.
Nenoriu aš žinot, kad laikas gydo,
kad viskas tirpsta laiko bangose.

Ir veda siela ten, kur nebegrįšiu,
Panlrkit jon - ir rasite tenai
tiktai Prancūziją, tiktai Paryžių,
o kitkas - frazių šukės, sakiniai...

Tejžiebia naktis man žvakę šitą,
Ir nardo durnuose tava dvasia...
Nenoriu aš žinot, kad laikas gydo,
kad viskas tirpsta laiko bangose.