Aš urzgiu, aš draskaus iš tikrųjų,
Bet kartojasi buvus diena, -
Ak, užujo mane. Ak užujo!
Vėl į viešumą veja mane.

Iš eglyno dvivamzdžiai tik pliekia -
Ten medžiotojai slepias linksmi.
Ir vilkai virsta kūliais ant sniego,
Gyvu taikiniu pavirsdami.

Vilkų medžioklė tai. Vilkų medžioklė vyksta!
Pilkų plėšrūnų - tiek senolių, tiek vaikų.
Varovai plyšauja, ir aršūs šunys pyksta.
Raudonos vėliavos ir kraujas ant sniegų.

Ak nelygios kautynės prieš žvėrį,
Betgi jėgeriai nesudrebės!
Vėliavėlėmis laisvę aptverę,
Pliekia tiksliai, širdin. Iš širdies!

Vilkas laikosi papročio vieno.
Mes, vilkiūkščiai, akli padarai,
Dar vaikystėj įlindom su pienu,
Kad - „Už vėliavų negerai!“

Ir štai - vilkų medžioklė. Taip, medžioklė vyksta!
Pilkų plėšrūnų - tiek senolių, tiek vaikų.
Varovai plyšauja, ir aršūs šunys pyksta.
Raudonos vėliavos it kraujas ant sniegų.

Mūsų kojos ir nugaros tvirtos.
Ko - o vade, ištark, jei gali -
Užpjudyti mes lekiam į mirtį
Ir nebandome mauti šalin?

Vilkas būti negali niekingas.
Laikas baigias drauge su manim.
Ir tasai, kurs mane išsirinko,
Nusišypso ir pliekia ugnim.

Vilkų medžioklė tai. Vilkų medžioklė vyksta!
Pilkų plėšrūnų - tiek senolių, tiek vaikų.
Varovai plyšauja, ir aršūs šunys pyksta.
Raudonos vėliavos it kraujas ant sniegų.

Aš klusnumui aklam nusidėjau
Ir pro vėliavas - aš gyvenu!
Aš iš paskos džiaugsmingai girdėjau
Nusivylusį riksmą žmonių.

Aš urzgiu, aš draskaus iš tikrųjų,
Tik šiandieną - laikai jau kiti!
Ak, užujo mane! Ak, užujo!
Betgi jėgeriai grįžo tušti!

Vilkų medžioklė tai. Vilkų medžioklė vyksta!
Pilkų plėšrūnų - tiek senolių, tiek vaikų!
Varovai plyšauja, ir aršūs šunys pyksta.
Raudonos vėliavos it kraujas ant sniegų.