Teko bėgti pirmyn -
Įžūlokai, staiga.
Vologdietį - šalin
Ir - tolyn, kur taiga.

Du uždusę krutėjo
Taktuku, ristele.
Kai konvojus stebėjo
Juos sniegų patale.

Rikiuotė pasiruošus pavyzdingai,
Užbliovė „Družba“ - senė nerami,
Trys vamzdžiai bokšte sukrutėjo tingiai
Ir pavaišino švino lietumi.

Visi krito žemyn
Ant pusnynų veidų,
Ir užpjudė šunim
Alkanais mudu du.

Devyngramės įkaitusios,
Tuoj jus vamzdžiai išspjaus.
Ant taikiklio mes raitėmės
Kaip ant kuolo aštraus.

Mums reikia tik pasiekti krantą, taigą,
Bet ten, ant bokšto - manoma kitaip.
Mes šokčiojom, kareiviams besitaikant.
Padvėst galėtum, kaip juokinga tai.

Kad galėčiau žinot,
Kas tas kitas bėglys,
Kad mirtin jam numot,
Kad į riziką jis...

Gal ir matėmės kartais.
Atsigavęs ašai
Klausiau: „Koks tavo vardas,
Ar bent straipsnis koksai?“

Vėlu - jį kulkos peržegnojo kryžium -
Abu pečius, krūtinėn ir kakton.
O aš lėkiau galvodamas: „Negrįšiu...“ -
Ir net nepastebėjau viso to.

Atgalios aš pusnim -
Bėk, nebūki kvailys!
Na, o jis - smegenim
Ištaškytais gulįs.

Šimtasiūlė sudrėkus
Net išdžiūvo - aure.
Šauniai linija pliekia,
Tartum būtų kare.

Kai šuo arti, bėgt nebandyk, nes žuvęs,
Kaip tarp krūtų glausčiaus tarp akmenų.
Išlaižė šunys smegenis liežuviais
Ir neberado jau pėdų manų.

I'ukilau ir brendu,
Noriu viską prakeikt.
Ir regiu - kūnai du
Kviečia meiliai: „Ateik!“

Spyrė mirusiam: „Šitas
Saitas jau - tai nauda“.
Už jį gyvą būt šimtas,
O už maitą - špyga.

Ir vorele mes ėjom pro koloną,
Paskui, nupurtę sniegą, pro vartus.
Jie - gaut apdovanojimų į zoną,
O man - penkis papildomus metus.

Aš koliojaus, tiesa,
Kol galėjau ką tart.
Mušė rota visa,
Net pavargo dukart.

Veltui gąsdina rojum -
Buožėm čia, ten rimbu.
Rojuj rėš - čia garuoju,
Rėžia čia - ten skubu.

O protarpiuos - tyla vien ir sniegynai.
Vien briedžio pėdos, kurtinio giesmė...
Ir vėl mąstau aš apie pabėgimą,
Tiktai regiu, kad lydi jau sėkmė.

Aš užslėpiau orumo kruopelytę,
Kaip laižo orūs papades, žinau.
Ėjau į lizoliatorių laižytis -
Kaip matote, randų neišlaižiau.

Reiktų mums paupiais, -
Ne kvailys buvo jis, -
Nei tada šautuvais,
Nei užpjaut - šunimis.

Baigta. Bėgo žvėris
Prie šaulių pasalos.
Ir nurėžė šaulys
Bėgliui pusę galvos.

Čia taip gražu, kad nieko nebetrūksta,
Dejuoja tik ir kaukia per naktis,
Bet reikia, reikia bert į žaizdą druskos.
Teskauda - kad nedingtų atmintis.