Kaip skustuvas aušra rėžė mums per akis,
Kaip Sezamas gaidukų sutvisko ugnis.
Pasirodė šauliai kaip raibi vanagai,
Ir atskrido nuo paplavų upės žiogai,
Tiek kairė, tiek dešinė puotauja ilgai.

Gulėm mes ant pilvų ir sukandom nasrus.
Netgi tas, kurs pro vėliavas nardė narsus,
Jautė vilkduobių spąstus galiukais nagų,
Tas, kurs kulką aplenkti turėjo jėgų.
Pasišiaušė iš baimės - ir šast ant sniegų.

Nesišypso gyvenimas niekad vilkams.
Veltui mylim mes jį - bukapročiai.
Štai mirtis - kaip ji šypsos gražiai - tuoj įkąs,
Baltas ir sveikas iltis parodžius.

Tad pasveikinkim priešą mes vilko juoku,
Dar šunims neišmuilinom snukių.
Bet ant tatuiruotų kraujuotų sniegų
Mūs vardai: jau vilkams baigtas kriukis!

Sliaužėm mes tarsi šunys paspraudę galus,
Išsproginę akis į žvaigždynus gilius:
Gal tai kerštas dangaus mus ištiko staiga,
Beprotybė, pasaulio ūmi pabaiga,
Ėmė šluoti žiogai mus ugnine banga.

Kruvinai mus išmaudė švininė liūtis -
Ir nerimom, nusprendę: vis tiek bus mirtis!
Prakaituotom krūtinėm mes lydėm sniegus.
Šias skerdynes pradėjo ne Dievas - žmogus!
Su perkūnais greitus, su vilyčiom - vangius.

Ei jūs, šunys, nedrįskit kovot su ruja -
Jei vieni jūs, nebijom mes nieko.
Mes vilkai! Ir patinka mums vilko dalia.
O jūs - šunys, ir dvėskit - šunėkais.

Tad pasveikinkim priešą mes vilko juoku,
Paskalom šlykščiom sprandą nusukę.
Bet ant tatuiruotų kraujuotų sniegų
Mūs vardai: jau vilkams baigtas kriukis.

Taigon! Gal dar kas nors išsigelbės iš mūs!
Taigon, ruja! Kai bėgam, sunkiau daug užmušt!
Neškit kailius ir gelbėkit savo vaikus!
Lyg strėlė aš pro pusgirčius nardau šaulius
Ir šaukiu kaip paklydusias sielas vilkus.

Kas dar gyvas, tas slepias tarp pusnynų gilių.
Ką galiu vienas aš? Nieko aš negaliu!
Mano akys apžlibo, atbuko klausa...
Kur, vilkai, jūs, kur buvus žvėrijos narsa,
Kurgi tu, o gentie geltonake visa?!

Gyvas aš. Bet dabar supa žvėrys mane,
Nežiną, kas yra vilko iltys.
Tai - šunėkai, tai mūs tolima giminė,
Jie anksčiau buvo grobis mūs šiltas.

Ir pasveikinu priešą aš vilko juoku,
Apsinuogina iltinių šukės.
Bet ant tatuiruotų kraujuotų sniegų -
Tirps vardai mūs: vilkams baigtas kriukis!