Ir apačioj, ir viršuje - vien ledas. Ar gręžt viršuj, ar apačią pralaužt? Išplaukti reik, vilties kad nepraradus, Paskui - jau niekis, vizos tik sulaukt. Lūžk, lede, virš manęs - nebūki kvailas! Aš šlapias kaip artojas ant vagos. Sugrįšiu pas tave, kaip grįžta laivas, Atminęs viską, net žodžius dainos. Man tiek mažai - dar tik keturiasdešimt. Aš gyvas Viešpačiu ir tavimi. Turiu ką sudainuoti Dievui ašen, Kad būtų mano sąžinė rami.
© Gintaras Patackas. Vertimas, 1991