W Museum

Viskas prasidėjo 1980 metais, kai ant savo rašomojo stalo radau mamos nupirktą naują spalio mėnesio žurnalą "Literatūra pasaulyje", kuriame buvo daug V.Vysockio eilėraščių ir dainų, išverstų į lenkų kalbą. Tada apie Vladimirą Vysockį nežinojau nieko. Man buvo beveik 15 metų ir manęs nedomino temos ryžtingai nagrinėjamos poeto kūryboje.

Iš dešimto numerio viršelio į mane žvelgė jaunas vyrukas su gitara. Nepaklusniais kirpčiukais ant kaktos, džinsais ir prasegtais marškiniais. Dešimto žurnalo numeris vadinosi “V.Vysockis ir kiti”. Man tai buvo pranašiška. Gyvenimas ėmė tekėti pagal šį pavadinimą. Visą savo laiką skiriu V.Vysockio kūrybos studijavimui, jo poezijos ir prozos vertimams į lenkų kalbą, muziejaus, skirto jo gyvenimui ir kūrybai išlaikymui, kelionėms V.Vysockio pėdsakais, daiktų, susijusių su poetu, rinkimui. Likusią (ne tokią reikšmingą) veiklą mano gyvenime galima pavadinti vienu žodžiu - “kita”.

V.Vysockio gyvenimo ir kūrybos studijavimas - tai susidūrimas su straipsnių, dokumentų, liudijimų, faktų ir legendų lavina. Būtent dėl to vieną iš savo knygų pavadinau ”Vysockis - du ar trys dalykai, kuriuos aš apie jį žinau”. Aš įsitikinusi, kad kultūros istorijoje V.Vysockio asmenybė užima ypatingą vietą. Jo gyvenimas buvo toks neįprastas, gausus įvairių įvykių, toks neįtikėtinai unikalus, kad jo fenomeną sunku apibrėžti. Visi rasti liudytojai, dokumentai, išgirstos istorijos visada bus tik “du ar trys dalykai, kuriuos aš apie jį žinau”.

“Apie viską rašyti - neištvers popierius” - šiuos V.Vysockio žodžius supratau prieš 12 metų. Taip pat - kad mano literatūrinė veikla neleis man pilnai atskleisti V.Vysockio paveikslo ir palikimo tiems, kurie siekia kuo daugiau sužinoti apie didįjį bardą. Taip gimė idėja sukurti muziejų. Mes jį sukūrėme kartu su mama Košaline, nedideliame mieste Baltijos pajūryje. Mieste, kuriame V.Vysockis niekada nebuvo ir apie kurio buvimą, turbūt, net neįtarė.

1994 m. gegužę įvyko V.Vysockio muziejaus iškilmingas atidarymas Košaline. Pirmieji lankytojai galėjo pamatyti 500 eksponatų (daugiausia iš poeto gimtinės), išdėstytų 30 m2 plote. Dabar V.Vysockio muziejuje Košaline yra daugiau nei 15 000 eksponatų 75 m2 plote iš įvairių pasaulio kraštų. Tai ir asmeniniai poeto daiktai, gitara, autografai, piešiniai, juodraščiai, laiškai, nuotraukos, unikali kino medžiaga, vinilo plokštelės, kompaktiniai diskai, DVD, didelė biblioteka, videoteka, meniniai kūriniai, skirti Vysockiui, plakatai, afišos, teatro programėlės, dokumentai, ekslibrisai, pašto ženklai, ir net daiktai, pagaminti pagal “trijų K” principą (KKK) - komercija, konjunktūra, kičas: matrioškos - Vysockis (tiksliau - Vysockiai... J), degtukų dėžutės su poeto portretu, stereoatvirukai, kalendoriai ir net pakavimo celofaniniai paketai.

Vysockis buvo vienintelis artistas pasaulyje, kuriam pavyko užkariauti poezijos Olimpą, tuo pat metu būnant pop kultūros ikona.

Kiekvieną dieną V.Vysockio muziejus Košaline gauna daug laiškų iš Telavivo, Stokholmo, Helsinkio, Salonikų, Monrealio, Paryžiaus, Amsterdamo, Bogotos, Londono, Mechiko, Romos, Havanos, Katmandu, Delio, Seulo, Tokijo, Reikjaviko, Ciūricho, Madrido.

V.Vysockio gerbėjų galima rasti beveik visose geografinėse platumose: Alandų salose, Portugalijoje, Ugandoje, Liuksemburge, Japonijoje, Šri Lankoje, Argentinoje, Siera Lionėje, Irake, Omane, Naujojoje Zelandijoje. Poetas su gitara įkūnijo protestą, kuris nesvetimas įvairių kartų klausytojams. Protestas prieš melą, neteisybę, nepadorumą. V.Vysockio asmenybės ir kūrybos tyrinėjimas jau seniai įgijo akademinio mokslo statusą. Ir ne tik V.Vysockio gimtinėje. Vladimiras Vysockis galų gale užėmė deramą vietą išleidžiamuose žodynuose, enciklopedijose, mokykliniuose vadovėliuose, nors jam gyvam esant, nebuvo išleistos nė vienos jo eilėraščių knygos, jį smerkė už nuolaidžiavimą nereikliam klausytojų skoniui.

Keliose konservatorijose (Rusijoje ir toli už jos ribų) apginti diplominiai darbai ir kandidatų disertacijos tema “V.Vysockis - kompozitorius”. Žymi vokiečių fonografijos kompanija ECM išleido žymių džiazo muzikantų iš Švedijos ir JAV kompaktinį diską “Sudie”. Labai populiarus švedų pianistas ir kompozitorius Bobo Stensonas, švedų bosistas ir kompozitorius Andersas Jorminas ir legendinis amerikietis muzikantas - šiuolaikinio džiazo klasikas - 74 metų amžiaus būgnininkas Paulas Motianas (mušamieji) įrašė šiame diske Vysockio kūrinį “Daina apie žemę” (instrumentinę versiją). Štai tokią pasaulinę šlovę pelnė V.Vysockio kūryba.

Praėjusiais metais norvegų muzikantas iš Oslo apgynė disertaciją tema ”Rusiška muzika: nuo Šostakovičiaus iki Vysockio”... Vysockį galų gale skaito, ne tik klauso. Jo puikios metaforos, poetiniai įvaizdžiai, netikėti palyginimai ir fenomenalūs rimai sužavėjo daugelį skaitytojų.

Eksponatus, surinktus V.Vysockio muziejuje Košaline, archyvus, kasdien papildomus naujais dokumentais, jau pamatė tūkstančiai lankytojų iš įvairių pasaulio šalių. Ir nors V.Vysockis greičiausiai nežinojo, kad yra šis nedidelis miestas Baltijos pajūry, jis garsina Košaliną.

KAM KURŠEVELIS, O KAM KOŠALINAS

Marlena pakvietė mus į svečius. Jos su motina gyvena standartinio trijų kambarių buto viename kambaryje. Kituose dviejuose gyvena Vysockis. Jis gyvena gitaroje, puodelyje, iš kurio gėrė arbatą, kituose asmeniniuose daiktuose. O taip pat nesuskaičiuojamuose įrašuose, kino ir video juostose, jo talento gerbėjų laiškuose iš įvairių pasaulio šalių.

Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo susižavėjimo rusų kalba. Jį Marlena pajuto mokykloje. Kaip pati prisipažįsta, nepaisant to, kad buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad rusų - tai okupantų kalba. Domėjimąsi paskatino jos mama, vokietė pagal tautybę. Pažintis su V.Vysockiu prasidėjo ne nuo dainų, o nuo jo eilėraščių tekstų, išspausdintų lenkiškame žurnale “Pasaulinė literatūra”.

Vėliau Marlena laimėjo mokyklos, miesto ir visos Lenkijos rusų kalbos olimpiadas. O prizas - studijos Maskvos valstybiniame universitete. V.Vysockio gyvo jau nebebuvo. Marlena ilgai vaikščiojo jo mėgstamomis vietomis, susitiko su žmonėmis, kurie jį pažinojo ir neužmiršo, klausė jo dainų - ir palaipsniui jis tapo kažkuo daugiau nei ankstyvos jaunystės dievaičiu.

Jau 20 metų kaip ji gyvena neužmiršdama V.Vysockio. Ji gyvena jo mintimis, aistra, meile... Marlena parašė septynias knygas apie V.Vysockį, viena iš jų “Kas nužudė Vysockį” tapo labiausiai perkama daugelyje šalių. Marlena išmoko keletą kalbų, net tokią sunkią kaip suomių, kad galėtų susirašinėti su bardo gerbėjais visame pasaulyje.

2000 metais per poeto mirties metines Marlena surengė Košaline didelį koncertą, kurį parodė per nacionalinę televiziją. Jame dalyvavo ryškiausios Lenkijos žvaigždės, tarp jų ir Danielius Olbrychskis. Marlenai su mama teko parduoti praktiškai viską, kas buvo namuose: magnetofoną, mikrobangų krosnelę, net lovas, nes neužteko pinigų sumokėti žvaigždėms žadėtus honorarus. Kurį laiką jai su mama teko miegoti ant žemės, bet jos vis tiek buvo laimingos.

Per kiekvienas V.Vysockio gimimo metines Marlena Košaline organizuoja V.Vysockiui skirtų dokumentinių filmų festivalį. Jos muziejų aplankė dešimtys tūkstančių žmonių. Pinigų už įėjimą neima - “man būtų gėda prieš Volodią”. Didžiausia jos svajonė - perkelti muziejų į erdvesnę patalpą, kurioje tilptų 15 000 eksponatų.

* * *

Kai Marlenai Zimnai buvo beveik penkiolika metų, ji ant savo rašomojo stalo rado mamos nupirktą žurnalą ”Pasaulinė literatūra”. Jis buvo skirtas garsaus rusų poeto kūrybai ir vadinosi “V.Vysockis ir kiti”. Vėliau Marlena tapo Maskvos valstybinio universiteto studente. Ji nespėjo sutikti gyvo rusų poeto, bet ilgai vaikščiojo jo pamėgtomis vietovėmis, bendravo su jo pažįstamais ir draugais.

Marlenos pažintis su Vladimiro Vysockio asmenybe ir kūryba tęsiasi iki šiol. Ji rašo knygas, verčia V.Vysockio poeziją ir prozą į lenkų kalbą. Supratusi, kad jos literatūrinė veikla neatskleis rusų kino ir teatro aktoriaus bei poeto asmenybės ir jo kūrybinio palikimo, 1994 m. Marlena su mama įsteigė V.Vysockio muziejų Košaline. Jame saugoma daugiau nei penkiolika tūkstančių eksponatų: asmeniniai poeto daiktai, autografai, piešiniai, juodraščiai, laiškai, nuotraukos, vinilo plokštelės, kompaktiniai diskai, DVD, biblioteka, videoteka, plakatai, afišos, teatro programėlės, ekslibrisai, pašto ženklai, unikali kino medžiaga ir t.t.

Įkūrus muziejų, imta ieškoti filmuotos medžiagos, susijusios su V.Vysockiu. Marlenos kelionės V.Vysockio pėdsakais, prasidėjusios gimtajame poeto mieste, tęsėsi jos gimtosios šalies archyvuose.

1980 m. gegužę Maskvos Tagankos teatras dalyvavo Varšuvoje vykusiame teatro festivalyje. Lenkijos archyvų darbuotojai teigė, jog apie tai neišliko jokios filmuotos medžiagos. Marlenos paieškos tik po dvylikos metų davė teigiamų rezultatų. Centriniame televizijos archyve buvo surasta 1980 m. nufilmuota penkių minučių trukmės dokumentinė juosta, kurioje rodoma Tagankos teatro pastato nuotrauka, festivalio programėlė, lenkų spaudoje pasirodę straipsniai apie V.Vysockį, spektaklių “Gerasis žmogus iš Sezuano” ir “Hamletas” fragmentai. Tai buvo paskutiniosios V.Vysockio gastrolės užsienyje.

Dokumentinėje juostoje taip pat išliko V.Vysockio atliekamos dainos “Burė” fragmentas. Marlenai pavyko nustatyti, kad jis paimtas iš 1967 m. kinokronikos, saugomos dokumentinių filmų studijos archyve (Varšuvoje). Kinokronikoje išliko siužetas, skirtas spektakliui ”Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį” ir nufilmuotas vakarėlis, kuriame dalyvavo V.Vysockis, L.Abramova, V.Ivašovas, S.Svetličnaja, N.Gubenko ir V.Abdulovas. Tai pirmoji filmuota medžiaga apie V.Vysockį užsienyje.

1980 m. Varšuvoje vykusio teatro festivalio metu lenkų fotografai įamžino V.Vysockį nuotraukose. Fotografas Teodoras Valčakas dirbo Centrinės fotoagentūros užsakymu. Lenkijos press-agentūros archyve (jam buvo perduotas Centrinės fotoagentūros archyvas) Marlena rado saugomą fotojuostelės negatyvą, kuriame V.Vysockis yra dvidešimt šešiuose kadruose iš trisdešimt šešių.

Nuo Varšuvos teatro festivalio M.Zimnos žvilgsnis nukrypo į kitą - 1976 m. rugsėjį vykusį Belgrado tarptautinį teatro festivalį BITEF, kuriame Maskvos Tagankos teatro spektaklis “Hamletas” laimėjo pirmąjį festivalio prizą. RTS televizijos archyve (Belgrade) Marlena rado keturis unikalius įrašus. Trys, naujienoms skirti siužetai, buvo įrašyti be garso: spektaklių “Hamletas”, ir “Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį” fragmentai bei priėmimas pas Belgrado miesto merą. Ketvirtajame - spalvotas videoįrašas televizijos laidos, kurioje dalyvavo rusų (V.Vysockis), slovėnų ir serbų aktoriai vaidinę Hamletą, bei šios pjesės režisieriai.

Bet tai ne vienintelis televizijos laidos įrašas, kurį rado Marlena Zimna. 1977 m. V.Vysockis filmavosi Prancūzijos televizijoje. Sužinojusi, kad visi laidų įrašai perduodami Nacionaliniam audiovizualiniam institutui, Marlena rado įrašą laidos, kurią rodė TF1 kanalu 1977 m. kovo 21 d. Šį televizijos laidos įrašą bus galima pamatyti 2008 m. sausio 19-21 d. festivalyje, kuris kasmet vyksta Lenkijoje, Košalino mieste, per kiekvienas poeto gimimo metines.